Džinsas

Source: Džinsas

Advertisements

Leave a comment

Filed under Uncategorized

Istorija

Šiandien pievoje pamečiau trikojį. Net nepamečiau, tiesiog pasidėjau ant žemės vos pirmą kartą pamačiusi kažką, kas sudomino, ir pamiršau jį. Išvaikščiojusi nemažą gabalą ir beveik neradusi voratinklių staiga susivokiau neturinti trikojo. Pagalvojau, kad gal rasiu grįždama, nes prie pat įėjimo į pievą jį palikau. Dar po kiek laiko, jau besipakuodama grįžti namo, pamačiau iš už kalvelės išlendančius vyrą ir moterį, tokio amžiaus, kai jau seniai nedirbama ir tuo labai džiaugiamasi, nes galima nuo pat ryto su šiaurietiškomis lazdomis smagiai sau keliauti (moteris taip keliavo). Vyras, vos pasiekęs kalvelės viršų, kažką labai emocingai ir garsiai riktelėjo, ir labai džiaugsmingai, rankomis mojuodamas (jis gi be lazdų) link manęs ėmė beveik bėgti, ir jau kai buvo arčiau ėmė man šaukti, kad ieškojo manęs. Labai nustebau, nes ta pieva didžiulė, žmonių ten būna nuolat, bet kai susidomiu žolėmis, gėlėmis ir voratinkliais, niekad nieko nebematau, jaučiuosi viena visoj Visatoj, tai tikrai didelę nuostabą sukelia, kad kažkam galėjo manęs prireikti :)
Mums pagaliau susitikus, jis man ėmė pasakoti, kad matyt aš pamečiau trikojį, ir kad toks kitas žmogus jį rado ir paslėpė, kad jo niekas nepaimtų. Jam bepasakojant, man beklausant jo rankose atsirado sulankstomas telefonas, jis mikliai surinko kažkieno numerį ir sako – čia to paslėpusio žmogaus numeris, mes susitarėm susiskambinti, kai jus rasim :))) Aš visa nuostaboj imu tą telefoną, atsiliepusiam vyrui sakau, kad mane surado, jis man sukomanduoja, kur link eiti, aš iš to džiaugsmo ir nuostabos taip noriu pulti glėbesčiuotis su pirmaisiais dviem žmonėmis, bet tik labai džiaugsmingai atsisveikiname, milijoną kartų padėkoju jiems ir einu istorijos tęsinio ieškoti. Prie kūdros pamatau pirmiausia atbėgantį šunį, po kelių minučių iš už kalvų pasirodo ir jo šeimininkas ir mes patraukiam iki trikojo slėptuvės. Slėptuvė buvo ten, kur ir palikau, tik pati niekaip nebūčiau radusi, trikojis buvo pridengtas tokia nukirtus medį nuo medžio nuriekta ripka – labai gražu visa tai buvo.
Tas trikojis labai senas ir labai pigus, netikęs toks, tai tikrai ne jo radimas mane taip išdžiugino. Išdžiugino, kad mes tokie atidūs ir draugiški vieni kitiems, kad žmonės ieško visiškai nepažįstamo žmogaus, galbūt laikančio rankose fotoaparatą. Kad kažkas gerą valandą ilgiau nei planuota vaikšto su šunimi, delsia eiti namo ir laukia, gal atsiras, kam parodyti tą slėptuvę.

Veiksmas vyko viename Vilniaus miegamųjų rajonų.

3 Comments

Filed under Istorijos, Uncategorized

Trikampiai

3 Comments

Filed under kaip nusimegzti, Kaip pasidaryti, Siūlai, Sumeistravau

bepavadinimo

Lekiu vakar labai gražiu laiku labai gražiam lietui lyjant stoties rajone  miltelių spausdintuvui pirkti – tada dar reikia parlėkti, šį-bei-tą išsispausdinti ir šį-bei-tą nudirbti. Aiškiai žinau, kad geriau nežioplinėti, tai ir nežioplinėju. Bet jau šimtus tūkstančius ar net milijonus kartų esu pastebėjusi, kad dažnai pirmiausia viską pamato širdis, ir tik tada akys ar protas. Net bėgdama į aiškų tikslą ir žiūrėdama tiesiai prieš nosį padėvėtų daiktų parduotuvės vitrinoje, gausiai gausiausiai užverstoje kažkokiais baisiais akrilais, poliamidais ir kitais man labai negražiais siūlais ir daiktais, akimirksniu įžiūriu mažutį Noro Kureyon Sock siūlų kamuoliuką, tos spalvos (violetinis/žalias spalvynas) ir tos rūšies, nuo kurios ir prasidėjo mano besąlygiška meilė Noro siūlams ir viskam, kas su jais susiję. Jie net ne prie lango buvo, kažkur beveik po pardavėjos alkūne paspausti.

Įbėgau su visu lietum tan rūsin-parduotuvėn. Sakau – va tuos siūlus man — ne ne ne, va tuos, neeee, ne tuos, va šitą mažutį likutį. Kainavo tie 38 gramai tik 60 centų. Impulsyviai norėjau pulti pasakoti, kokie nuostabūs šitie siūlai ir kokį lobį pardavėja laikė tarp visų tų akrilų, bet laiku prisiminiau, kad nereikia kvaršinti žmonėms galvų, visi patys turime savo Stebuklų. Išėjau tyli ir laiminga. Ne dėl siūlų, bet dėl to, kad va taip va, eini ir pamatai net nežiūrėdamas. Dėl to, kad širdis gali matyti!

Jeigu kas norėtų, mielai padovanočiau tą likutį. Negaliu įkelti nuotraukos, nes jau seniai neprisiruošiu už wordpress’o nuomą susimokėti. Nu neprisiruošiu. Bet gal kažkada prisiruošiu. Bet jei kas norėtų, tai padovanočiau. Reikėtų tik senovės kvapą iš tų siūlų išvėdinti.

 

P.S. Siūlai jau iškeliauja.

4 Comments

Filed under Dalinuosi, Siūlai, Uncategorized

Pamilti gyvenimą

Pamilti gyvenimą, kaip pamilti žmogų. Pirmiausia turi jį pastebėti, atkreipti į jį dėmesį, imti matyti visokias mielas smulkmenas.

Pamiltas gyvenimas, kaip ir pamiltas žmogus, yra Tobulas ir Nepriekaištingas :)

Pats geriausias toks, koks yra. Teikiantis džiaugsmą vien savo buvimu.

Nori būti laimingas – pamilk gyvenimą.

Leave a comment

Filed under Uncategorized

Spalvos

Atnaujinta – radau ebėjuje alūno pas kinietį, pasidalinu nuoroda.

Prie senos žinutės apie siūlų dažymą kopūstais Jurgita komentare uždavė klausimą apie alūną, tai mane paskatino parašyti vėl apie dažymą :)

Tas vasaros eksperimentas su kopūstų pūdymu man nepatiko ir niekada jo nekartočiau. Bet šios vasaros gale pabandžiau dažyti vėl su mėlynuoju kopūstu, bet jau be pūdymo. Siūlus pakandijau alūnu, į dažymo puodą įpyliau vandens, supjausčiau pusę nedidelio kopūsto ir ėmiau kaitinti ant nestiprios kaitros, kaitinau iki užvirimo. Kai jau ėmė po truputį burbuliuoti, nukėliau nuo kaitros ir palikau nakčiai. Ryte siūlus išėmiau iš vandens ir išrankiojau kopūstus, spalva buvo labai graži :))

Dažiau vieną sruogą natūralios alpakos ir vieną sruogą blue-faced Leicester avių vilnos. Alpaca gavosi melsvesnė, o avių vilna – žalsvesnė, labiau vandens spalvos. Abi man nepaprastai gražios. Čia galima pažiūrėti.

Dar vienas pastebėjimais – kai vėl dažysiu, nesmulkinsiu kopūsto, dėsiu jo lapus (kaip balandėliams) :)), tada nereikės išrankaliot tų visur prilindusių kopūstų.

O antras dalykas, kuriuo labai noriu pasidalinti, tai šeivamedžio uogos. NUOSTABIAI dažo. Priklauso nuo siūlo kilmės, bet spalva gaunasi tokia labai tamsi pilkšvai violetinė arba tamsiai pilka, tokia murzglino dangaus. Šeivamedžio uogų vis dar yra ant krūmų. Vilniuje palei Vilnelę neseniai skyniau. Tai tas uogas sudedu į marlę ir iš marlės tokį gniužulą surišu, tada uogos neišsibarsto. Dalį rezultato galima čia pažiūrėti.

Apskritai, labai puiki knyga “Marginimas. Iš tekstilės istorijos“, ten labai daug visko.

Leave a comment

Filed under Uncategorized

Šviestuvai

Reklaminis skelbimas :))

Su draugutėmis žirafomis vieną labai smagią vasarą prisipirkome ant lubų kabinamų metalinių šviestuvų, kuriuos galima siuvinėti kryželiu arba ne kryželiu. Man regis, va tokių, kaip čia parodyta. Ir, atrodo, visiškai juos pamiršome, kol šiandien nepagalvojau, kas čia per dėžės namuose. Po tos laimingos vasaros buvo dar kelios vasaros, bet mes taip ir neprisiruošėm tų šviestuvų bent iš dėžių išimti, o greičiausiai jau seniai pamiršom ir tai, ką su jais ketinom daryti.

Jeigu kas norėtų, išparduotume juos po 20 EUR + siuntimo išlaidos, galėtume paieškoti pigesnių siuntimo variantų.

Prie lempos pridėtas ir kelių pagrindinių spalvų akrilinių siūlų rinkinukas, nors būtų galima naudoti savus gerokai gražesnių spalvų siūlus.

Gal niekam ir neprireiks, bet parašiau, kol vėl tų šviestuvų ilgam nepamiršom :)

gi vasara vėl

viskas pasimiršta, išbyra pievose

Leave a comment

Filed under Aktualijos, Reklama