Category Archives: Malonumai

Didelio Tikrumo Ežys

Visas šitas reikalas spurda širdy ir reikalaujasi būti parodytas.

Šiandien ryte iš Prancūzijos pietų pas mane atkeliavo Didelio Tikrumo Ežiukas, per rūkus ir visa kita, su lauknešėliu, su lapu (man regis, ąžuolo) spygliuose. Nežmoniško tikrumo ir gerumo. Toks iki sugraudinimo šiltas, jaukus ir draugiškas. Absoliučiai turėtinas ir mylėtinas! Atsinešė šišką ir raudonėlio, neatsikvėpuojamai gardžiai kvepiančio.

IMG_7672.CR2

 

IMG_7677

 

IMG_7682

 

IMG_7694.CR2

Vakar visai vakare radau du kvietimus į paštą. Vienas aiškus, kažką pirkau (verpimo ratelį!). Kitas neaiškus, lyg nieko nepirkau. Bet dabar mane retai kas nustebina ar sukelia susirūpinimą – kas bebūtų, visad stipriausias yra jausmas, kad taip ir turi būti. Tiesiog pagalvojau, kad nėr ko sukti galvos, kol paštas uždarytas – ryte ir pamatysiu, kas ten per dar vienas siuntinys. Bet mano ramybės ir kantrybės visai neturi Naminis, kuriam Ežys, labai labai įtariu, kažkokiais būdais susisiekęs, pranešė, kad atsikrausto. Naminiui, irgi labai labai įtariu, iškart tas Ežys patiko, ir anas ėmė spirgėti iš nekantrumo. Manot fantazuoju? Visai ne.

Naktį pažadino labai keistas, labai garsus ir labai įkyrus pypsėjimas. Pradžioj niekaip nesupratau, kas tai galėtų būti, bet buvo akivaizdu, kad garsas viduje, ne kur nors lauke. Klausiau klausiau susidomėjusi, kol susivokiau, kad taip pypsėdavo senas ir ne vienus metus jau nenaudojamas žadintuvas. Jis ne tik nenaudojamas, bet ir visiškai užmirštas. Jau nekalbant apie tai, kad net neįsivaizdavau, kur jis galėtų būti. Teko lipti iš lovos ir pagal garsą susekti tą pypiantį užmirštą reikalą. Radau šiaip ne taip, gerokai užlindusį už baldo. Rodė jis keturias valandas. Bet visi kiti namų laikrodžiai rodė penkias valandas ryto :))) Naminis tikrai žino, kad paštas dirba nuo dešimtos valandos, eiti iki jo – 10 minučių neskubant. Tai kam žadint mane penktą ryto?:)) Nagi laukė labai, rūpinosi ir jaudinosi. Nekantravo. Gal dar norėjo, kad spėčiau dulkių katinus nuo grindų susiurbti. Bet aš, kaip nujausdama, buvau labai sutvarkiusi namus. Nebuvo katinų. Kelias dienas labai viską tvarkiau, rūšiavau, išleidau toliau gyventi, pas kitus. Bet ir sakoma, nori ko nors naujo, padaryk vietos :)

Sakau jums, niekas šiame pasaulyje nevyksta be reikalo, ir viskas jame labai gražiai suplanuota, stebuklingai, neardytinai suplanuota. Tereikia atvira širdimi tame plane dalyvauti ir nesiraukyti nė dėl vieno vaidmens – visi jie patys svarbiausi :)

Vilniuje sakuros jau jau … :)

IMG_7718

 

P.S. Pažiūrėkite šitą nuotrauką Redos flickre!! Man taip stipriai reikėjo Ežį nešti į vyšnias, matyt jį ilgesys truputį kamavo, gal net graudinosi kiek dėl savo vyšnios, namie likusios (gi viskas, kas baltai žydi, yra vyšnia…ania ania?). Tik aš nesupratau, maniau, kad pati noriu iki tų vyšnių eiti :)

 

Advertisements

9 Comments

Filed under Istorijos, Malonumai, Vaizdai

…o tada…

Early Christmas Gift by infusionn
Early Christmas Gift, a photo by infusionn on Flickr.

Važiuodama namo su didžiule ir labai sunkia dovana (Kalėdų Senelis man paliko Mezgimo zonoje) visą kelią galvojau, ką parašysiu. Ne taip galvojau, kaip galvojama iš nežinojamo, iš bandymo ką nors pritempti. Ne. Kaip tik tiek minčių buvo, tiek džiaugsmo, ir labai žinojau, kiek visko prirašysiu. Apie tai, koks nuostabus Kalėdų Senelis, kaip žinau pas ką jis užsuko skudurėlio uogienės dangteliui aprišti, pas ką – avies, vadu Avis, kur kepamų sausainių laukė prie pečiaus ant taburetės įsitaisęs. Bet dabar žinau, kad neparašysiu daugybės tų žodžių ir tekstų, nes daug kalbėdama pametu svarbiausius dalykus.

Tai tik pasakysiu, kad labai gera yra duoti, ir labai gera – priimti :) Visa širdimi iš visos širdies :)

Dovana dėžutėje man buvo taip netikėta, kad privertė garsiai aiktelėti, o vėliau, kai dar labiau suvokiau, koks atidus tas Kalėdų Senelis buvo, tai ir susigraudinau. Gavau ne tik daiktų dovanų, bet ir didžiulį kūrybinį džiaugsmą. Atsitokėjus iš susigraudinimo, beveik net seilės ėmė tekėti idėjoms viena po kitos verčiantis kūliais galvoje. Taigi sau iš tų naujų vasarą atkeliavusių Noro siūlų nieko nenusimezgiau (o dabar bus man man ir tik man), viską Žirafų parduotuvei megziau. Ir apie tai galvodama gavau dar vieną dovaną – suvokiau, kodėl taip noriu parduotuvei viską, kas man gražiausia megzti, iš man gražiausių ir geriausių siūlų. Iš gryno egoizmo. Labai noriu gatvėje matyti spalvotagalvių, spalvotakalių, spalvotarankių žmonių. Ne dėl jų pačių ir net ne dėl spalvotesnės aplinkos – dėl savęs, dėl to didžiulio apsidžiaugimo ir nustebimo pamačius tokią galvą,tokį kaklą ar rankas arti ar tolumoj. Ir dėl to, kad galima prieiti prie spalvotagalvio-kaklio-rankio ir pasakyti – ir man…ir man taip gražu :) net jei esi ekstremalus intarvertas, gali tai padaryti. va čia ir Stebuklas.

Ačiū Sonata ir Rasa. Per sumaištį deramai net neapsikabinau JŪSŲ :) ačiū :)

p.s. Upsa iškart ėmė aiškintis, o Avis tai kam? siūlų kamuoliukui? ne? tada sausainiam? aguonos saldainiam? ar šiaip naminis gyvuliukas?

nu, iš akių man atrodo, kad Avis yra šiaip naminis gyvuliukas. man rodos jos net nenervuoja, kad aš Sekcijos neturiu.

va čia

9 Comments

Filed under Dalinuosi, Malonumai, SWAP

Vėl priklausomybė

Per tą miadžiką visą savaitgalį praleidau su GS.

Jei netyčia su kokiu reikalu čia užsuktų BM, iškart sakau TIKRAI TIKRAI kalta tik aš, GS apie mane net nežino.

O kalčiausia, aišku, miadžikas.

Penktadienį vakare prisijungiu prie draugučių, ir, aišku, paskutiniu metu vyrauja viena tema – statybos. Besirūpinant ten mums statybomis miadžikas kažką susako, kad ji seka kažkokį diedą ir tas diedas labai fainai rašo. Kažką ten susakė. Gal tas diedas kaip nors su mūsų statybomis susisiejo ar ką. Nežinau jau net. Upsa gal tuo metu vaikelius valdė, tai net nesureagavo, o aš susidomėjau. Gavau nuorodą, paskaičiau naujausią įrašą. Labai taip gerai vienu ypu be jokių pauzių susiskaitė. Ir taip ritmingai visą laiką vienu ypu be pertraukų krizenant. Tada dar paskaičiau, tada dar. Tada miadžikas pasakė, kad yra to diedo elektroninė knyga. Tada jau atėjo penktadienio naktis, o aš dar skaičiau ir verkiau iš juoko, suverkiau visas turėtas nosines.  Bet svarbiausia, kad net ne šiaip skaičiau. Kaip koks Leninas su biblioteka (kai žmonai pasako, kad pas meilužę, meilužei – kad pas žmoną, o pas į biblioteką mokytis). Tariau, kad man jau laikas miegoti, nuo draugučių atsijungiau ir tada slapčia iki vidurio nakties skaičiau. O kai jau slinkau miegoti, keistai perštėjo akis, lyg būčiau bliovusi. Bet, pagalvojau, neblioviau jau paskutinius tūkstantį metų, tai gal koks uždegimas įsimetė?

Šeštadienį ryte jau siunčiausi knygą. Skaičiau ir kvatojausi, ir tyliau krizenau, ir juoko ašaros vėl tekėjo gausiai. Perskaičiau su kokiais tik keliais atsitraukimais į tūliką ir kavos atsinešti. Tada reikėjo išeiti iš namų. Nu ir šiaip nepatogu prieš žmones visokios priklausomybės, tai aceit gražiuoju pati atsijungiau.  Bet paskui vis tiek visą dieną sukusi apsisukusi lindau į blogą dar ir dar ieškoti, gal ko dar neperskaičiau. Sekmadienis ir vėl buvo su GS, išskyrus trumpą išvažiavimą padirbti ir užsidirbti labai gardžių vaišių lauknešėlį (papasakosiu apie tai kitą dieną). Jau perskaičiau viską ir man jau lomkės (laužynės?), tokios pat kaip laukiant originalaus šešto Big Bang Theory sezono. Nu labai gera skonio koncentracija, kaip sakytų brangioji Bridžė. Kaip koks patrauklus serialas – užsidedi ir pažiūri kelis sezonus vienu prisėdimu.

Tiesa, keisčiausia, kad ir aplink miadžiką, ir aplink mane žmonėms KAŽKODĖL nejuokinga. Tai mes kaip durnės tarpusavy siuntinėjomės citatomis ir kartu juokėmės, nes taip linksma, kad jau net negali tverti savam kaily ir vienas juoktis, būtinai turi dalintis su kitais. Tai va ir pasidalinau.

Einu pažiet, gal ką naujo parašė. (norėjau ką nors komentaruose parašyti, bet guglas įrašo vardą ir pavardę. nu bet sakau, koks Normalus Žmogus komentuoja išsiviešinęs, pasidrovėjau.)

Ne į temą. (kai šian grįžinėjau iš padirbėjimo, apsikrovusi daiktais, trikoju ir dėžute lauktuvių, autike mane užkalbino mergina. klausė tradicinio autike klausimo – ar stos jis vienoj ar kitoj stotelėj. Kai atsakiau, mergina man pasakė, kad nesitikėjusi lietuvių kalbos iš manęs, nes kaip lietuvei ant manęs labai daug spalvų. Na taip, nespalvotas buvo tik trikojis ir balta lauktuvių dėželė.)

5 Comments

Filed under Aktualijos, Dalinuosi, Linksmos istorijos, Malonumai

Paslaptis

Kai išgirstate medį stuksintį genį, labai nutilę įsiklausote ir surandate medį, kuriame genys darbuojasi, o medis, pasirodo, milžiniška pušis, ir jos viršūnės nesimato net visiškai užvertus galvą, nes ta pušis tikrai iki dangaus, nesimato ir to genio, nes jis viršūnėje, o pamatyti norisi, reikia tyliai tyliai (net nutildžius visas mintis) ir lėtai lėtai prieiti prie tos pušies, apsikabinti ją ir priglausti vieną ausį prie jos kamieno. Kas iš to bus – nesakysiu, kaip nesakoma, kuo baigsis detektyvinė istorija :)

2 Comments

Filed under Dalinuosi, Malonumai

Kaunas

Prisijuokti net lygioj vietoj man vieni juokai. Bet prisikvatoti, kad upeliais bėgtų ašaros ir reikėtų laikyti kojas sukryžiavus, kaip viena aukštuomenės damutė nuotraukose, kad ašaros per kitur nebėgtų – reikia keliauti, ir keliauti ne vienai, o su U. Ir nesvarbu, ar keliaujam iš tikrųjų, ar fantazuojam. Mes tiek apie viską fantazuojam, kad aplinkiniai niekad iki galo nesupranta, kad daugybė dalykų prasideda ir baigiasi tik mūsų vaizduotėje. Kaip ir mes ne visad gal susigaudome, kas buvo, o ką tik prisigalvojome. Ir koks gi skirtumas, svarbu, kad labai linksma.

Keliavome ir vakar. Iš tikrųjų keliavome, ne šiaip fantazavom :)) Turim liudininkę – S. Jau vasaros pradžioj kažkuriuo metu biški pafantazavom, kaip mes su S. keliausim pas U. i Kauną, kai ši bus Kaune, ir kaip U. mums praves Ekskursiją. Labai norėjome, tik niekaip neišsiruošėme, vis laiko nebuvo. Bet jau taip norėjau į tą Kauną, kad nusprendžiau – gana, penktadienį tikrai važiuoju. Su S. ar be S. :)))

7.48 ryte jau sėdėjome erdviausiame dviaukščiame naujutėlaičiame traukinyje! Linksmybės prasidėjo prieš pat Kauną. U. atsiuntė sms. Cituoju: “Pavargau šianakt. Sapnavau, kad buvot visiškai nevaldomos, prisivežėt svetimų žmonių ir kitaip gadinot mano ekskursiją:/ S. diedas buvo grieko vertas”. Visa laimė, kad mes tik dviese atvykome, be visų tų svetimų žmonių :))) tik aš, kaip visad, turėjau milijoną istorijų (kalta mano priklausomybė nuo E! kanalo ir įgimtas per didelis plepumas) ir vis plepėjau, tai U. vis turėdavo mane aprėkti: tylėk, netrukdyk, man vesti ekskursijos, dabar turiu papasakoti apie objektą!

Visa ko pradžia buvo pusrytėlis – toks ritualas, viskas prasideda nuo pusrytėlio:)) Tada – bažnyčia (Kristaus Prisikėlimo). Atėjome, apžvalgos aikštelės bilietų kasą radome, kasininkės neradome. Pasisukiojome, U. apieškojo aplinką, rado vieną tetą ir garsiai pakomentavo: “Nieko nėra, tik viena tetutė šukuojasi plaukus! Bažnyčioje! Įsivaizduojate!”. Mums ekskursija ir mes turime veikti. Radome liftą, tas mielaširdingai įsileido mus be bilietų. Išėjome į tą aikštelę, pamatėme tolumoje dar tris žmones, bet daug dėmesio į juos nekreipėme. Kol viena iš tų žmonių prie mūsų priėjo ir paaiškino, kad dar anksti, nei aikštelė, nei bilietų kasa, nei kasos berniukas dar nedirba, o ji tik įleido apsidairyti jaunavedžius, bet mes pasirodėm Tokios Mielos (to iš mūsų tikrai neatimsi), kad ji leido mums būti kiek norim ir neužrakino mūsų ten viršuje:)) Ir pabuvome, o nusileidusios jau radom kasos berniuką, maždaug 60-70 metų, ir nusipirkom bilietus atgaliniu laiku :)) 

Toliau – funikulierius (mmm…tikras Raudonmedžio rojus, labai užskaitėme tą objektą). Ir kažkaip nejučia ekskursija pasisuko link BAZIŲ. Na taip, nelabai kultūringa ir išieškota, bet neprivažiavus bazių yra tokia keista siūlų parduotuvė, jau nuo pat pradžios norėjome ją patikrinti. Patikrinome, bet ten ir vėl reikėjo palaukti, kol ateis pardavėja, tai mes palaukėme bazėse. Tik pradžioj U. mūsų prie tų bazių neprileido, gavome eiti kažkokiu plentu, kad nesugalvotume landžioti į parduotuves. S. labai reikalavo leisti mums eiti pėsčiųjų taku šalia parduotuvių ir kioskų, bet U. buvo nepalenkiama, užrėkė, kad mes čia jai ekskursijos negriausime, ir liepė eiti važiuojamąja dalimi. Ėjome, ir pratarpiui tai inkštėme, kad norime prie parduotuvių, tai kvatojomės, nes buvo baisiai juokinga. Pagaliau atėjome iki tikslo, užėjome į tikslą, aš vis pamiršdavau, ko mes ten atėjome ir slinkdama paskui U ir S kas penkias minutes klausdavau: akomes čia atėjome? aaa…tooo..aha aha.

Nori nenori, kiekvienoj ekskursijoj ateina laikas, kai visi ima norėti į tuliką ir valgyti. Tada jau net griežčiausias ekskursijos vadovas turi nusileisti ir padaryti pertrauką. U. autoritetingai pasakė, kad valgysim bufete. Ji buvo girdėjusi kažkokių legendų, kad bazėse yra bufetas, kuriame valgo visi baziniai. Kokybės ženklas. Pakrizendamos radome tą bufetą, iš alkanumo prisirinkome maisto ne-pagal-išgales, bet viską suvalgėme. grįžome į pardutuvę, radome pardavėją, bet daugiau nelabai ką radome. U. ėmė nerimauti, kad mūsų ekskursija labai komercinė ir kad turime staigiai važiuoti atgal į centrą ir žmoniškai viską apžiūrėti.

Nuo čia aš jau negaliu visko pagal įvykius sudėlioti, nes veikėme ir matėme visko daug – ir Senamiestį, ir gabalą Laisvės alėjos (pirmą gabalą jau matėm ryte prieš bazes), ir išrikiuotus prezidentus, ir bažnyčią su slapta vieta žvakėms uždegti …

IMG_1042m

… ir dar kažką ir dar kažką, ir be galo daug vestuvininkų su neoninių spalvų apdarais, ir dar gėrėme tokios specialios kavos.

Bet čia jau  reikia biški detaliau. U. papasakojo mačiusi reklamą, kad kažkur Kaune yra šaltai plikytos kavos (ir ta kava ar tai vienintelė Baltijos šalyse, ar tai vienintelė pasaulyje, ar tai kažkaip kitaip vienintelė). Ir dar ji nujautė, kad ta kava turėtų būti “didžiausiuose Baltijos šalyse kavos namuose” (reklaminė citata), irgi girdėtuose iš reklamų. Radom tuos namus. Man labai patiko – erdvė didžiulė, šviesos labai daug, aukšti langai, tokie siauri ir aukšti, labai fainos sofos, labai gera vieta būti. Droviai gniauždamos renkinūkus priėjome prie prekystalio, pasisukiojome, bandėme rasti kokį skelbimą apie Tą Kavą. Neradome. U. buvo pasiruošusi kalbutę, kaip mes laikrašty (kirtis ant y) skaitėme apie kažkokią kavą ir dabar jos ieškome. Bet matyt iš susijaudinimo pamiršo tą kalbelę ir tiesiai šviesiai (labai užtikrintai) pareiškė: prašom tris kavos, tos šaltai plikytos. Ir ką manote? Pardavėja, lyg paprašyta banalios latte, be jokios papildomos emocijos įpylė tris stiklines juodo tirpalo. Tas tirpalas buvo gana rūgštus. Ne kaip citrinos rūgštus – kaip kava. Na tokia stiproka rūgštoka aitroka kava. Nelabai skani. Antrą kartą gal rinkčiausi banalią latte :))) O gal ir ne. Gal ir vėl tą kažkuo vienintelę gerčiau. Bet kokiu atveju, labai labai faina vieta. Nors draugutės ten kažką biški raukėsi, ir gal tik kai dienos gale ėjom vėl pro tuos namus, galiausiai sutiko, kad jie tikrai labai geri :)) (čia nukrypimas – begerdamos tą šaltą stebuklingą tirpalą labai prisijuokėm iš mano ankstesnių pastangų pirkti kavą. ten viskas buvo taip susiklostę, kad aš norėjau belaukdama žmogaus nupirkti kavos, ir žmogus man telefonu pasakė, kad nori tokios kavos, kuri man nuskambėjo “prosčiuto”. Iš tikrųjų aš atidžiai neklausiau ir labai nesigilinau – prosčiuto tai prosčiuto. Vieno kavos tinklo parduotuvėje ir paprašiau tos prosčiuto kavos. Pardavėja šaltu veidu atsakė, kad tokios neturi, aš sutrikusi jai pasakiau, kad toks kumpis būna. bet ji niekaip nereagavo ir į kalbas nesileido.  hmmm..paskambinau vėl, ir pasirodė, kad kava frappe, o ne prosčiuto. Vėliau žmogus sako: gerai, kad tu nepaprašei tos prosčiuto. bet aš, sakau, paprašiau tos prosčiuto).

IMG_1039m

Paskui neprisimenu, kas buvo iškart po kavos, bet kažkuriuo metu jau buvome prie Nemuno ir traukėme link Santakos, ir tada mergos užsimanė obuolių. Ir obuolių jos ėmė siekti. Nereikia nė minėti, kad prisikvatojom, o aš kurpinėje dar ir dabar turiu kažkokių neprinokusių obuolių, bo priskinusios obuolių jos sugrūdo juos man į  kuprinę, nes toji neapdairiai prasivėpusi rymojo po obelimi.

IMG_1046m

IMG_1047m

IMG_1054m

kai vakare važiavome atgal į Vilnių, jau negalėjau atsiminti, prieš kiek dienų į Kauną atvažiavome, atrodė, kad geras kelias dienas ten praleidome – taip išsiplėtė laikas. Buvo aišku, kad jei būtume ką nors planavusios ir visą tą gausybę veiklos bandžiusios sudėti į dieną – niekaip nebūtų viskas sutilpę, niekaip. Bet kai tiesiog būni, neskubi, nebėgi, nebandai spėti, nesijaudini, tik mėgaujiesi, kvatojiesi, dairaisi, draugaujiesi, plepi be atvangos – laikas prisiderina ir išsiplečia tiek, kiek tik reikia, kaip ir erdvė. Kaip ir gyvenimas :)

Bendri įspūdžiai – Kaunas be galo gražus ir šiaip labai fainas miestas. Be visa kita, jis labai gražiai išpieštas!

IMG_1069m

IMG_1078m

IMG_1087m

14 Comments

Filed under Keliaujam?, Linksmos istorijos, Malonumai, Vaizdai

Paukštelis prie paukštelio

Ir vėl apie drabužių gamybą. Man toks kaifas gaminti drabužius, o paskui juos fotografuoti pačiai ar su kitais, kad net saldu. Tai ir plepu be atvangos apie tai. Aišku, yra dalykų, kurie man netgi dar įdomesni, bet net tokie plepiai kaip aš nespėja apie viską :))

IMG_0705_medium2

Taigi. Vasara pas mus šiemet prasidėjo labai anksti. Jau pačioj gegužės pradžioj ėmėsi norėtis labai lengvų drabužių. Nusižiūrėjau, ką megsiu, nusipirkau lietuviško lino, bet paskui viskas kažkaip pasikeitė, ėmiau megzti iš to lino visai ne pagal planą. Ir visą laiką galvoj skambėjo daina. Paskutinę akį išmezgusi žinojau – tupės paukštukas, šiek tiek žemiau ant peties. Bet tingulys ne visada mano draugas. Dažniausiai draugas, bet dabar man jis nepatiko. Vis pagalvodavau – reikia paukštuko. Bet taip tingėjau paplušėti. Koks jis turi būti, kaip techniškai atlikti? Kokio dydžio? Kokios formos? … ir visas galvojimas baigdavosi po dviejų minučių – aaaai, vėliau pagalvosiu, tingiu dabar:))

O šiandien negalvojau. Ėmiau skiautelę seniausiai seniausiai arbata nudažyto smulkučio lino, likutį šilkinio siūlo siuvinėjimui, ir prašom. Tik paukštukas norėjo būti su paukštuku. Kodėl gi ne, jei norisi dviese – būkite dviese :))

Kokia nuostabiai ilga šiemet vasara!! Tiek ilgai delsiau, bet dar tikrai spėsiu šitą smagų rūbą padėvėti :)

IMG_0708_medium2

IMG_0714_medium2

IMG_0716_medium2

IMG_0717_medium2

6 Comments

Filed under Malonumai, Siūlai, Sumeistravau

Botanikos sodas

Vakar pirmą kartą gyvenime be jokio mirtino reikalo atsikėliau anksti. Net ne šiaip anksti, o su pačia saule. Netgi biški prieš saulę, bo saulė tekėjo 5.28, o mano žadintuvas ėmė rėkauti 5.20. Bet neišsišokau labai, pagulėjau dar gal dvim minučių, reikėjo suprasti, kas dabar čia vyksta.

Visą dieną buvo labai malonus nesvarumo jausmas, o kartu – per kraštus energijos. Nesvarumo jausmas buvo turbūt dėl to, kad kūnas nebegalėjo jausti laiko. Geriau pagalvojus, kur ten galės. Iki pusės dešimt (įprastas kėlimosi laikas) buvau duše, patikrinau ravelry, atlikau praktikas, pamezgiau, pavalgiau, pažiūrėjau TV, pamezgiau, išgėriau kavos, iššveičiau vonią, pamezgiau, paskaičiau, išsiurbiau grindis, apsirengiau, pavalgiau, išėjau stotelėn, įlipau ne planuotan autobusan, o pirman atvažiavusian, patikrinau, ar po nakties dar žydi sakuros krantinėj, pasėdėjau po jomis, pafotkinau, pasivaikščiojau, nuėjau iki centro, nusipirkau pravažiuojamą, nu ir, galvoju, varau Mezgimo zonon, reikia nufotkinti naują mezginį. Ir tada žiūriu žiūriu, ir netikiu, ne tik, kad Mezgimo zona dar nedirba, bet ir Sonata dar gal net neatsikėlusi:)))  Tikrovė buvo visiškai išnykusi, nes, paprastai, kai lipu iš lovos, jau dirba visi ir viskas :)))

nagi tada pagalvojau, reik traukt į Vingio parką ir pažiūrėt, ar jau atidarė botanijos sodą. Ten toks yra VU botanikos sodas prie upės, nematomas, jei vielinėj tvoroj nepamatai tokių nelabai matomų vartelių. Ir ką, pasirodo, ir sodas atidarytas, ir visa nedidukė rožinių sakurų giraitė ten yra. Visai neišpuoselėta, tokia visiškai natūrali, prie senos gražios trobos ir upės. Vėl ištiko nesvarumas ir nebežinojimas, kas tikrovė, o kas ne :)))

Tai va, žydi dabar ten sakuros, rododendras, kitą savaitę žydės visas laukas tulpių, didžiausia Lietuvoje trešnė ir dar kažkas, kas tikrai žydės :) be visa kita, ten taip tylu ir ramu.

IMG_8552m

IMG_8562m

IMG_8569m

IMG_8579m

IMG_8631m

6 Comments

Filed under Istorijos, Keliaujam?, Malonumai, Vaizdai