Category Archives: Pagalvojau

Kitaip

Einu ryte – vėjas, lietus, šalta. Susigūžusi kad skubu kad skubu, skėčiu bandau apsisaugoti nuo visko, ir norisi greičiau į kokią nors patalpą patekti.

Tada atsipeikėju ir pamatau save iš šalies, matau, kad manęs nėra nei čia, nei dabar. Nieko nejaučiu, nes tik galvoju: fui-bjauru-šalta-noriu-namo-fui-bjauru. Pamačiusi išsitiesiu, nebesidengiu skėčiu, leidžiu vėjui liesti veidą, imu jausti kaip kvepia lietus ir žolė, jau ne šalta, o gaivu, noris kvėpti kvėpti tos gaivos, diena be galo graži tampa. Einu vėjyje ir nebegalvoju. Ir tada viskas kitaip.

1 Comment

Filed under Pagalvojau

Pamiršti dalykai

Vakar pašto dėžutėje radau atvirlaiškį (gražus Sutvėrimų atvirukas), o jame beveik anonimiškas sveikinimas su gimtadieniu (jau praėjo, pamirškit), rūpestingai užrašytas ranka. Beveik anonimiškas, nes beveik žinau, kas atsiuntė, ir inicialai yra, tik jie kažkaip ne visai atitinka man žinomus inicialus. Nuo to tik dar smagiau :)

Dėmesys labai malonu, bet šiuo atveju buvo kažkas gerokai daugiau. Niekaip nesupratau, kas kitaip, kol nesupratau, kad kitaip yra ne spausdintuvo, o žmogaus ranka užrašytas tekstas. Susivokiau, kad jau seniai nematau ranka užrašytų tekstų, išskyrus visokių tekstų ir šiaip lapiukščių pakraščiuose pačios ir sau pačiai užrašytas pastabas. Supratau, kad turiu artimiausių mylimiausių draugų, kurių rašto net nežinau, niekada nesu mačiusi, kaip jie rašo. O kažkada būčiau galėjusi vos akį užmetusi atpažinti, kas rašė. Raštas nyksta? :)

Jei ir nyksta, nieko tokio. Viskas gyvenime gimsta ir miršta. Ir jei kažkas ėmė nykti, vadinasi to kažko laikas eina į pabaigą ir atsiras nauji ‘kažkas’. Ir, aišku, tikrai nereikia kabintis ir iš nostalgijos niekaip nepaleisti. Tai gali būti lėtas gyvenimo nuodas.

Bet vis tiek, taip smagu matyti ranka užrašytą tekstą!

Leave a comment

Filed under Pagalvojau

Atsargiai – įpročiai!

Šiemet mano balkone nebus nė vienos pelargonijos!

Nebus todėl, kad man nuo jų jau bloga. Mažiausiai dešimt metų sodindavau jas pavasariui atėjus. Ir šį pavasarį pagaliau pajutau, kaip esu lėtai nuodijama nesąmoningo įpročio.

Kaip visada, atėjus laikui ėmiau dairytis į pelargonijas, galvoti, kokias spalvas rinktis ir panašius dalykus. Bet taip vangiai, be jokio entuziazmo ar bent palaimingos ramybės. Tiesiog beveik per prievartą. Vejama reikalo ir tiek. Jau ir pernai panašiai jaučiausi, bet nesusivokiau. O šiemet staiga pajutau, kad apsivemsiu jei tą pat akimirką nepasitrauksiu nuo pelargonijų. Ir dar iškart supratau, kad visai nesvarbu, kad jos labai nekaprizingos, gausiai žydi iki pat pirmo sniego, pakenčia sausras ir lietus – man visai  nereikia visų tų jų “pranašumų” ir aš galiu sodinti bet ką, visiškai bet ką. Apsisukau ir ryžtingai išėjau:)))

O tada ir atėjo kūrybos džiaugsmas, rytais ėmiau važinėti į turgų, vaikščioti tarp sodinukų pardavėjų ir galvoti, svajoti, gal net planuoti. Man visad visad labiausiai patinka didžiulės laukinės netvarkingos žydinčios pievos, o balkone augdavo tai, kas nė kiek neprimena tų pievų :)

Bet šiemet tikrai turėsiu savo pievą, nes pagaliau atsikračiau lėtai veikiančio nuodo – įpročio.

va, čia pievos užuomazgos, kol kas :)

IMG_8393.CR2

 

IMG_8395.CR2

 

IMG_8396.CR2

 

IMG_8397.CR2

 

IMG_8398.CR2

4 Comments

Filed under Pagalvojau, Vaizdai

Idėja

Kad A. Zuokas čia užsuka, nemanau :))

Bet vis tiek išdėstysiu Gerą Idėją.

Vilniuje toje sakurų erdvėje (ten dar daug vietos, visas slėnis) būtų galima pasodinti miesto sodą, manau, kad obelų. Bet jame galėtų augti ir įvairūs vaismedžiai.

Miestui gal daug nekainuotų to sodo užveisimas. Paskelbus apie iniciatyvą, manau, tikrai atsirastų norinčių padovanoti sodinukų. Tai va. Sakuros nužydėtų, po kelių savaičių imtų žydėti obelys, vėliau visi, kas norėtų, galėtų pasirinkti obuolių. Turbūt tikrai tokio sodo priežiūra daug nekainuotų?

O gal net galėtų būti kokie nors priežiūros savanoriai. Pvz., būtų galima įsipareigoti kelias dienas ten ką nors tvarkyti, galima būtų kokį nors grafiką sudaryti :) Galėčiau nubalinti obelų kamienus prieš žiemą :))

P.S. Kairėnuose jau labai žydi magnolijos ir bilietas iki gegužės 1 d. kainuoja tik 4 litus.

IMG_8342.CR2

 

IMG_8344.CR2

 

Žydi ir kiti dalykai.

IMG_8349.CR2

 

3 Comments

Filed under Aktualijos, Pagalvojau, Vaizdai

Linkėjimas

Vis kartoju ir kartoju, kad elementariausioj kasdienoj, jei tik žiūri į ją stebėtojo akimis, gali matyti daug svarbių dalykų, padedančių kokybiškai gyventi toj elementarioj kasdienoj :)

Paskutinėmis anų metų dienomis akis užkliuvo už knygos lentynoje. Ta knyga toje lentynoje kokius septynerius-aštuonerius metus stovėjo nejudinama ir pamiršta. Nes prieš tuos visus metus ją nusipirkusi ir atsivertusi nusprendžiau – banali, primityvi, ne-tai-ko-tikėjausi, ir-šiaip-šūdas. O pirmomis šių metų dienomis pagaliau vėl ją atsiverčiau, kažkur bet kur, ties maždaug viduriu. Ir širdis nudžiugo, taip tie sakiniai jon ėjo. Neskaičiau visos iš eilės, varčiau bet kur ir vis skaitinėjau. Ir noriu perpasakoti vieną labai trumpą mintį.

Autorius rašo, kaip vienu metu labai daug laiko skirdavo pokalbiams su Dievu. Vis pasakojo Jam ir pasakojo, prašė patarimų, pagalbos, vėl pasakojo. Kol vieną dieną susivokė, kad tiek daug bendraudamas su Dievu Dievui visiškai nesuteikia galimybės atsakyti. Ir nuo to susivokimo dabar kas rytą kažkiek laiko pabūna labai tylus, jei Dievas norėtų jam ką nors pasakyti.

Žmonės labai daug tuščių pastangų deda nuolat galvodami, svarstydami, spręsdami, kovodami, siekdami, ieškodami, nerimaudami užuot bent kiek pabuvę tyliai, kad galėtų ateiti tikri atsakymai ir tikri sprendimai :) Be jokių pastangų, be kovos, tik nutilus ir nurimus.

Sau ir visiems linkiu vis prisiminti nutilti ir paklausyti – gal Dievas (kas jis mums kiekvienam bebūtų) nori ką nors pasakyti.

O apie tos elementarios kasdienos pamokas – ir vėl gavau priminimą, kad, pirmiausia, nereikia klijuoti etikečių, nei sau, nei kitiems. Antriausia, kad nereikia įsikibus laikytis įsitikinimų. Jais reikia (jei ne nuolat, tai bent retkarčiais) abejoti, jų lengvai atsisakyti, ir gerokai atviriau gyventi. Kasdiena, net pati elementariausia, tampa daug gražesnė :)

P.S. Knyga.

1 Comment

Filed under Pagalvojau

Sunkumas

Vienas dalykas visad būdavo mįslė. Kai per kokias nors asociacijas prisimenu vieną ar kitą laiką, kai buvo ištikęs koks nors emocinis sunkumas – mažesnis, didesnis ar iš kojų verčiantis, – spontaniška pirma mintis būna “koks geras buvo laikas”, tą mintį visad lydi geras jausmas. Mįslė todėl, kad laikas tuo metu lyg ir nebūdavo geras, tas sunkumas būdavo kaip akmuo, skaudėdavo viduj ir vos galėdavau judėti su tuo akmeniu. Bet po kurio laiko vis tiek lieka tik mintis apie tai, kad kažkas buvo tokio gero tada. Aišku, po kiekvieno sunkumo, net ir nedidelio, gyvenimas kažkaip labai pasistūmėdavo. Gyventi būdavo įdomiau ir gražiau. Dažniausiai tiesiog pagalvodavau, kad nieko čia ypatingo, tik dryžis juodas, dryžis baltas :)) Bet iš tiesų visai ne.

Dabar neseniai vėl iš giedro dangaus ištiko labai labai ilgai nebūtas sunkumas. Tikrai, nei iš šio nei iš to, ėmė ir pabudo tai, ko maniau jau seniai neturiu. Pasirodo, turiu. Ką darysi, ir tai turtas, nors kai kurių turtų norėtųsi neturėti :) Bet kad labai greitai ir labai atvirai susivokiau, kas vyksta, tai  galėjau atsitraukusi stebėti save, žiūrėti į viską, kas ten skauda, kruta, juda, pyksta, nerimsta, liūdi. Ir, man atrodo, supratau, kas prie ko.

Jei nesi chroniškas pesimistas, prisirišęs prie savo sunkumų ir susitapatinęs su jais, pakęsti tuos emocinius sunkumus būna tikrai nelengva. Taip nelengva, kad nebegali laisvai judėti. Vadinasi, būni gerokai lėtesnis. Vadinasi, viską darai lėčiau ir dėmesingiau. Vadinasi, mažiau kalbi, daugiau būni tylus. Vadinasi, būni labiau susitelkęs į save. O dar gi be to, tas emocinis sunkumas visada turi fizinę išraišką – kur nors fiziškai skauda arba kurią nors vietą (dažniausiai krūtinės ar pilvo srity) užgula cemento luitas. Vadinasi, jauti save, jauti, kad turi kūną, klausaisi jo (be to, tuo metu kažkodėl visad reikia papildomai kvėpuoti, visad jauti, kaip įkvėpi ir kaip iškvėpi). Vadinasi, kad išbūtum sutelki visą savo sąmoningumą. Ir taip formuoji savo tikrovę. Va todėl po sunkumų kažkas keičiasi į gerą pusę. Nes tiesiog labiau išgirdai save, net jei ir nesąmoningai tai įvyko, labiau supratai, ko tau reikia, kur tau eiti ir kas tau svarbu. Sunkumai padeda nurimti ir nutilti, visai kaip Ilonos aprašytas lietus.

Kita vertus, sunkumai daro žmogų jautresnį, tada labiau supranti kitus, mažiau smerki juos. Sunkumai švelnina širdį. Todėl turbūt paskui tai prisimeni kaip  gerą gyvenimo tarpsnį :) kai nebėgai, kai buvai pažeidžiamas, su mažiau kaukių, jautresnis ir lengviau mylintis. Va todėl paskui po metų kitų, kai viskas gerai ir laimingas lengvai bėgi, lyg pasiilgsti tos tylos ir lėtumo, to savo paties nuoširdumo ir paprastumo.

Jei kam dabar sunku, žinokit, kad tai proga pabūti savimi ir su savimi. Po to viskas bus tik geriau :)

O jei kam reikia paglostyti galvą ar išklausyti, galiu, nes dabar širdis labai sušvelnėjusi :)

9 Comments

Filed under Dalinuosi, Pagalvojau

Iš Angelų gyvenimo

Taigi. Nuo, man atrodo, gimimo turėjau savo melodiją. Be garso, o labai retai ir vos girdimai, ji nuolat skambėdavo (galvoj), ir visad galvojau, kad pati ją Sukūriau. Bet vieną kartą prieš daug daug metų, kai dar su Vytcka dirbom prie vieno stalo (iš tikrųjų ten buvo du stalai, sujungti galvomis, bet mes taip tuos stalus – kiekvienas savo – buvom apvertę, kad per balaganą tai atrodė kaip vienas baisus didelis stalas), … tai tą vieną kartą neapdairiai garsiau ta melodija nuskambėjo mano galvoj, ir Vytcka ėmė kažką rėkti apie tai, kad ko-čia-dainuoju-melodiją-iš-jo-filmo. Rėkimo aš bijau, bet tik ne Vytckos – pasukiojau pirštą prie smilkinio ir oriai pasakiau, kad čia mano pačios sukurta melodija. Tas Vytcka tai labai aršaus ego žmogus, niekaip nenusileis. Mikliai pasikonsultavo su youtubu ir – prašom – paleido mano melodiją. Pasirodo, be manęs ją dar kitas žmogus sukūrė filmui Krikštatėvis. Mano melodija prasideda nuo 15 sekundės čia.

Nė nebūčiau tos istorijos pasakojusi. Beeet..visai neseniai einu Vilniaus miestu ir staiga kažkur prie pat manęs kažkas pūčiamuoju instrumentu (nežinau, kaip jis vadinasi, na tokia rimta dūdelė) užgroja šitą MANO melodiją. Mane iškart ištiko tas stebuklo jausmas, nu negalėjau patikėti, be to karto youtube niekada niekur nesu tos melodijos girdėjusi už savo minčių ribų. O dabar einu, priartėju prie gatvėje grojančio žmogaus (tik jis manęs tai nemato, nes gatvėj šventė ir lab daug žmonių), ir jis užgroja specialiai man. Be jokios abejonės priimu tai kaip ženklą, kad galiu daryti viską ką tik noriu, kaip patvirtinimą, kad gyvenimas tikrai nėra toks rimtas, kaip kažkodėl pasakojama. Paskui kitą kartą po kažkiek savaičių vėl ėjau Vilniaus miestu, buvau gal kuo tai susirūpinusi ar ką (gal dėl statybų?), ir vėl man priartėjus tas žmogus užgrojo TĄ melodiją. Visi rūpesčiai kaipmat pasibaigė.

Tai va tokių būna stebuklų nerimtame gyvenime.

O kai šiandien vėl eidama gatve išgirdau tą žmogų, jis jau grojo visai kitas melodijas. Ko jam groti mano melodiją, kai man ramu ir paprasta gyventi. Tik šį kartą artėdama prie Muzikanto sugalvojau, kad va taip angelai ir gyvena tarp žmonių. O kai priėjau ir pažiūrėjau į jį – nu tikrai, Angelas. Atskleidusi didžiąją paslaptį labai džiaugsmingai ir širdingai Muzikantui (Angelui) pasakiau ačiū, jis, aiškiai žinodamas, kad pažinau, man pasakė ačiū, ir abu patenkinti nuėjom savo keliais. T.y., aš nuėjau, o jis liko groti melodijas tų, kuriuos reikėjo padrąsinti. Sakau pasidairykite angelų visur kur.

4 Comments

Filed under Istorijos, Pagalvojau