Category Archives: Istorijos

Istorija

Šiandien pievoje pamečiau trikojį. Net nepamečiau, tiesiog pasidėjau ant žemės vos pirmą kartą pamačiusi kažką, kas sudomino, ir pamiršau jį. Išvaikščiojusi nemažą gabalą ir beveik neradusi voratinklių staiga susivokiau neturinti trikojo. Pagalvojau, kad gal rasiu grįždama, nes prie pat įėjimo į pievą jį palikau. Dar po kiek laiko, jau besipakuodama grįžti namo, pamačiau iš už kalvelės išlendančius vyrą ir moterį, tokio amžiaus, kai jau seniai nedirbama ir tuo labai džiaugiamasi, nes galima nuo pat ryto su šiaurietiškomis lazdomis smagiai sau keliauti (moteris taip keliavo). Vyras, vos pasiekęs kalvelės viršų, kažką labai emocingai ir garsiai riktelėjo, ir labai džiaugsmingai, rankomis mojuodamas (jis gi be lazdų) link manęs ėmė beveik bėgti, ir jau kai buvo arčiau ėmė man šaukti, kad ieškojo manęs. Labai nustebau, nes ta pieva didžiulė, žmonių ten būna nuolat, bet kai susidomiu žolėmis, gėlėmis ir voratinkliais, niekad nieko nebematau, jaučiuosi viena visoj Visatoj, tai tikrai didelę nuostabą sukelia, kad kažkam galėjo manęs prireikti :)
Mums pagaliau susitikus, jis man ėmė pasakoti, kad matyt aš pamečiau trikojį, ir kad toks kitas žmogus jį rado ir paslėpė, kad jo niekas nepaimtų. Jam bepasakojant, man beklausant jo rankose atsirado sulankstomas telefonas, jis mikliai surinko kažkieno numerį ir sako – čia to paslėpusio žmogaus numeris, mes susitarėm susiskambinti, kai jus rasim :))) Aš visa nuostaboj imu tą telefoną, atsiliepusiam vyrui sakau, kad mane surado, jis man sukomanduoja, kur link eiti, aš iš to džiaugsmo ir nuostabos taip noriu pulti glėbesčiuotis su pirmaisiais dviem žmonėmis, bet tik labai džiaugsmingai atsisveikiname, milijoną kartų padėkoju jiems ir einu istorijos tęsinio ieškoti. Prie kūdros pamatau pirmiausia atbėgantį šunį, po kelių minučių iš už kalvų pasirodo ir jo šeimininkas ir mes patraukiam iki trikojo slėptuvės. Slėptuvė buvo ten, kur ir palikau, tik pati niekaip nebūčiau radusi, trikojis buvo pridengtas tokia nukirtus medį nuo medžio nuriekta ripka – labai gražu visa tai buvo.
Tas trikojis labai senas ir labai pigus, netikęs toks, tai tikrai ne jo radimas mane taip išdžiugino. Išdžiugino, kad mes tokie atidūs ir draugiški vieni kitiems, kad žmonės ieško visiškai nepažįstamo žmogaus, galbūt laikančio rankose fotoaparatą. Kad kažkas gerą valandą ilgiau nei planuota vaikšto su šunimi, delsia eiti namo ir laukia, gal atsiras, kam parodyti tą slėptuvę.

Veiksmas vyko viename Vilniaus miegamųjų rajonų.

Advertisements

3 Comments

Filed under Istorijos, Uncategorized

Dvi istorijos

Pirma

Užsukau šiandien į kažkokį nepažįstamą puskioskį sausainių nusipirkti. Buvom tik pardavėja ir aš. Paprašiau sausainių, pardavėja paėmė maišelį, bet tuo metu suskambo jos telefonas. Ji atsiprašė, kad turi atsiliepti, aš pasakiau, kad turiu milijoną laiko ir ji neskubėtų. Pardavėja atsiliepė, sekundę paklaUsė, ir ėmė kalbėti: ne, geltonosupės (mano vardas) nėra, ne, geltonaupė su manimi nedirba, ne, dirba kitaskažkoksvardas, ne, tikrai nežinau jokios geltonosupės, ne, tikrai, atsiprašau, pas mane yra pirkėja, viso gero.

Tada man sako: kažkokie nenormalūs skambinėja ir kažką nusišnekinėja, kažkokios geltonosupės ieško.

Pasvėrė ji man tų sausainių, išėjau iš to puskioskio, ir toks keistas jaumas – o gal ten man skambino? :)))

Antra

Einu miškeliu, pro mane prabėga dvi jaunutės mergaitės, bėgiotojos. Kalbasi bėgdamos.

Viena sako: jiems niekas neįdomu, dabar toks jų amžius, jie paaugliai, jiems niekas neįdomu.

Kita liūdnai atitaria: jooo, tiems paaugliams niekas neįdomu. jiems įdomiausia gyventi. daugiau niekas.

Hmm…pagalvoju, ir man, įdomiausia gyventi :)))

Bet ir vėl nieko nesakiau.

2 Comments

Filed under Istorijos

Didelio Tikrumo Ežys

Visas šitas reikalas spurda širdy ir reikalaujasi būti parodytas.

Šiandien ryte iš Prancūzijos pietų pas mane atkeliavo Didelio Tikrumo Ežiukas, per rūkus ir visa kita, su lauknešėliu, su lapu (man regis, ąžuolo) spygliuose. Nežmoniško tikrumo ir gerumo. Toks iki sugraudinimo šiltas, jaukus ir draugiškas. Absoliučiai turėtinas ir mylėtinas! Atsinešė šišką ir raudonėlio, neatsikvėpuojamai gardžiai kvepiančio.

IMG_7672.CR2

 

IMG_7677

 

IMG_7682

 

IMG_7694.CR2

Vakar visai vakare radau du kvietimus į paštą. Vienas aiškus, kažką pirkau (verpimo ratelį!). Kitas neaiškus, lyg nieko nepirkau. Bet dabar mane retai kas nustebina ar sukelia susirūpinimą – kas bebūtų, visad stipriausias yra jausmas, kad taip ir turi būti. Tiesiog pagalvojau, kad nėr ko sukti galvos, kol paštas uždarytas – ryte ir pamatysiu, kas ten per dar vienas siuntinys. Bet mano ramybės ir kantrybės visai neturi Naminis, kuriam Ežys, labai labai įtariu, kažkokiais būdais susisiekęs, pranešė, kad atsikrausto. Naminiui, irgi labai labai įtariu, iškart tas Ežys patiko, ir anas ėmė spirgėti iš nekantrumo. Manot fantazuoju? Visai ne.

Naktį pažadino labai keistas, labai garsus ir labai įkyrus pypsėjimas. Pradžioj niekaip nesupratau, kas tai galėtų būti, bet buvo akivaizdu, kad garsas viduje, ne kur nors lauke. Klausiau klausiau susidomėjusi, kol susivokiau, kad taip pypsėdavo senas ir ne vienus metus jau nenaudojamas žadintuvas. Jis ne tik nenaudojamas, bet ir visiškai užmirštas. Jau nekalbant apie tai, kad net neįsivaizdavau, kur jis galėtų būti. Teko lipti iš lovos ir pagal garsą susekti tą pypiantį užmirštą reikalą. Radau šiaip ne taip, gerokai užlindusį už baldo. Rodė jis keturias valandas. Bet visi kiti namų laikrodžiai rodė penkias valandas ryto :))) Naminis tikrai žino, kad paštas dirba nuo dešimtos valandos, eiti iki jo – 10 minučių neskubant. Tai kam žadint mane penktą ryto?:)) Nagi laukė labai, rūpinosi ir jaudinosi. Nekantravo. Gal dar norėjo, kad spėčiau dulkių katinus nuo grindų susiurbti. Bet aš, kaip nujausdama, buvau labai sutvarkiusi namus. Nebuvo katinų. Kelias dienas labai viską tvarkiau, rūšiavau, išleidau toliau gyventi, pas kitus. Bet ir sakoma, nori ko nors naujo, padaryk vietos :)

Sakau jums, niekas šiame pasaulyje nevyksta be reikalo, ir viskas jame labai gražiai suplanuota, stebuklingai, neardytinai suplanuota. Tereikia atvira širdimi tame plane dalyvauti ir nesiraukyti nė dėl vieno vaidmens – visi jie patys svarbiausi :)

Vilniuje sakuros jau jau … :)

IMG_7718

 

P.S. Pažiūrėkite šitą nuotrauką Redos flickre!! Man taip stipriai reikėjo Ežį nešti į vyšnias, matyt jį ilgesys truputį kamavo, gal net graudinosi kiek dėl savo vyšnios, namie likusios (gi viskas, kas baltai žydi, yra vyšnia…ania ania?). Tik aš nesupratau, maniau, kad pati noriu iki tų vyšnių eiti :)

 

9 Comments

Filed under Istorijos, Malonumai, Vaizdai

Iš Angelų gyvenimo

Taigi. Nuo, man atrodo, gimimo turėjau savo melodiją. Be garso, o labai retai ir vos girdimai, ji nuolat skambėdavo (galvoj), ir visad galvojau, kad pati ją Sukūriau. Bet vieną kartą prieš daug daug metų, kai dar su Vytcka dirbom prie vieno stalo (iš tikrųjų ten buvo du stalai, sujungti galvomis, bet mes taip tuos stalus – kiekvienas savo – buvom apvertę, kad per balaganą tai atrodė kaip vienas baisus didelis stalas), … tai tą vieną kartą neapdairiai garsiau ta melodija nuskambėjo mano galvoj, ir Vytcka ėmė kažką rėkti apie tai, kad ko-čia-dainuoju-melodiją-iš-jo-filmo. Rėkimo aš bijau, bet tik ne Vytckos – pasukiojau pirštą prie smilkinio ir oriai pasakiau, kad čia mano pačios sukurta melodija. Tas Vytcka tai labai aršaus ego žmogus, niekaip nenusileis. Mikliai pasikonsultavo su youtubu ir – prašom – paleido mano melodiją. Pasirodo, be manęs ją dar kitas žmogus sukūrė filmui Krikštatėvis. Mano melodija prasideda nuo 15 sekundės čia.

Nė nebūčiau tos istorijos pasakojusi. Beeet..visai neseniai einu Vilniaus miestu ir staiga kažkur prie pat manęs kažkas pūčiamuoju instrumentu (nežinau, kaip jis vadinasi, na tokia rimta dūdelė) užgroja šitą MANO melodiją. Mane iškart ištiko tas stebuklo jausmas, nu negalėjau patikėti, be to karto youtube niekada niekur nesu tos melodijos girdėjusi už savo minčių ribų. O dabar einu, priartėju prie gatvėje grojančio žmogaus (tik jis manęs tai nemato, nes gatvėj šventė ir lab daug žmonių), ir jis užgroja specialiai man. Be jokios abejonės priimu tai kaip ženklą, kad galiu daryti viską ką tik noriu, kaip patvirtinimą, kad gyvenimas tikrai nėra toks rimtas, kaip kažkodėl pasakojama. Paskui kitą kartą po kažkiek savaičių vėl ėjau Vilniaus miestu, buvau gal kuo tai susirūpinusi ar ką (gal dėl statybų?), ir vėl man priartėjus tas žmogus užgrojo TĄ melodiją. Visi rūpesčiai kaipmat pasibaigė.

Tai va tokių būna stebuklų nerimtame gyvenime.

O kai šiandien vėl eidama gatve išgirdau tą žmogų, jis jau grojo visai kitas melodijas. Ko jam groti mano melodiją, kai man ramu ir paprasta gyventi. Tik šį kartą artėdama prie Muzikanto sugalvojau, kad va taip angelai ir gyvena tarp žmonių. O kai priėjau ir pažiūrėjau į jį – nu tikrai, Angelas. Atskleidusi didžiąją paslaptį labai džiaugsmingai ir širdingai Muzikantui (Angelui) pasakiau ačiū, jis, aiškiai žinodamas, kad pažinau, man pasakė ačiū, ir abu patenkinti nuėjom savo keliais. T.y., aš nuėjau, o jis liko groti melodijas tų, kuriuos reikėjo padrąsinti. Sakau pasidairykite angelų visur kur.

4 Comments

Filed under Istorijos, Pagalvojau

Rasos

Na ir dienelė!

Tokio gražaus Vilniaus seniai nemačiau. Užlipau and 3 kryžių kalno,  virš Vilniaus ūkanose prisėdau ant žolės (pasikišau šaliką po užpakaliu) ir sėdėjau sėdėjau užburta. Kažkuriuo metu ūkanose atsirado šviesos properša, ir pusė Vilniaus buvo keistai auksinė (virš properšos), o kita pusė – keistai melsva. Žmonės ateidavo, pasifotkindavo, nueidavo, visokių istorijų sužinojau ir pamačiau, ir negalėjau nė pajudėti iš grožio. Dėl visa ko pranešiau Rūpestingam Žmogui, kad jei iki sekmadienio nepasirodysiu, tegul ateina manęs nuo kalno nukelti. Bet galiausiai pavyko pačiai iš tų burtų išsivaduoti.

Jau galvojau eisiu namo, kai nuo kalno nulipau. Bet žiūriu, kažkaip labai jau arti tos Rasų kapinės stebuklingai atsirado. Pagalvojau, kodėl gi neaplankius šimtamečių klevų. Vėl buvo labai gražu ir visa kita. Bet jau visai vakarėjo. Reikia namo, galvoju. Išeinu – kaip sykis autobusas iki stoties, išlipu stoty, jau išsitrauksiu vienetines beprotiškai gražias pirštines su aguonomis šviesiai pilkame fone. Dalia padovanojo (Dalia, nebijokite, pabaiga bus laiminga). Ir ką sau galvojate??? Pirštinių nėra.

Pagalvojau, kad palikau autobuse, nubėgu iki stotelės, suspėju į tą patį autobusą, puolu iki sėdynės – pirštinių nėra. Nu ką, galvoju, reikia grįžti ir ieškoti. Būčiau savo megztas pametusi, neieškočiau, pasidžiaugčiau, kad kažkas rado ir kad gal tas kažkas niekada neturėjo tokio gražaus megzto daikto. Bet čia dovana, taip įžūliai ir besaikiškai išprašyta. Gėda.

Grįžtu į kapines, apeinu visą didelį ratą atidžiai besidarydama – žemė gausiai padengta auksiniais lapais, aguonos šviestų iš tolo, bet nešviečia. Na ką, einu, galvoju apie pirštines, jas mezgusią Dalią, galbūt radusį žmogų, bendrai gyvenimą ir visa kita. Prisimenu, kad kapinėse buvo nemenkas būrelis jaunų žmonių, jiems ten paskaita ar kas buvo, jie skaitė kažką lenkiškai iš lapų, be to, kai ėjau tą pakartotinį ratą, daug kur degė ką tik uždegtos žvakelės, vadinasi, jie ėjo mano pėdomis. Maniau, tikrai tie jaunuoliai rado, ir tikrai džiaugsis jomis ir dėkos už radinį. Ir kai jau susitaikiau ir mintyse atsiprašiau Dalios, ir jau sukau link vartų, staiga žiūriu – mano gražiosios pirštinės. Va taip ir nufotografavau, kaip radau. Nuo to vaizdo toks džiaugsmas apėmė, ir ne dėl to, kad radau, o dėl to, kad kažkas taip gražiai jas padėjo.

IMG_3406m

Tame visame smarkiame džiugiame susijaudinime radusiam žmogui vienu metu palinkėjau visko – ir gero vakaro, ir gero gyvenimo :))) Jaučiu suveiks linkėjimas, nes emocinis užtaisas buvo labai stiprus. uffff :))))

IMG_3403m

IMG_3347m

IMG_3348m

IMG_3363m

IMG_3364m

IMG_3368m

IMG_3370m

IMG_3371m

IMG_3373m

IMG_3377m

IMG_3380m

IMG_3382m

IMG_3392m

IMG_3397m

IMG_3398m

6 Comments

Filed under Istorijos, Vaizdai

Botanikos sodas

Vakar pirmą kartą gyvenime be jokio mirtino reikalo atsikėliau anksti. Net ne šiaip anksti, o su pačia saule. Netgi biški prieš saulę, bo saulė tekėjo 5.28, o mano žadintuvas ėmė rėkauti 5.20. Bet neišsišokau labai, pagulėjau dar gal dvim minučių, reikėjo suprasti, kas dabar čia vyksta.

Visą dieną buvo labai malonus nesvarumo jausmas, o kartu – per kraštus energijos. Nesvarumo jausmas buvo turbūt dėl to, kad kūnas nebegalėjo jausti laiko. Geriau pagalvojus, kur ten galės. Iki pusės dešimt (įprastas kėlimosi laikas) buvau duše, patikrinau ravelry, atlikau praktikas, pamezgiau, pavalgiau, pažiūrėjau TV, pamezgiau, išgėriau kavos, iššveičiau vonią, pamezgiau, paskaičiau, išsiurbiau grindis, apsirengiau, pavalgiau, išėjau stotelėn, įlipau ne planuotan autobusan, o pirman atvažiavusian, patikrinau, ar po nakties dar žydi sakuros krantinėj, pasėdėjau po jomis, pafotkinau, pasivaikščiojau, nuėjau iki centro, nusipirkau pravažiuojamą, nu ir, galvoju, varau Mezgimo zonon, reikia nufotkinti naują mezginį. Ir tada žiūriu žiūriu, ir netikiu, ne tik, kad Mezgimo zona dar nedirba, bet ir Sonata dar gal net neatsikėlusi:)))  Tikrovė buvo visiškai išnykusi, nes, paprastai, kai lipu iš lovos, jau dirba visi ir viskas :)))

nagi tada pagalvojau, reik traukt į Vingio parką ir pažiūrėt, ar jau atidarė botanijos sodą. Ten toks yra VU botanikos sodas prie upės, nematomas, jei vielinėj tvoroj nepamatai tokių nelabai matomų vartelių. Ir ką, pasirodo, ir sodas atidarytas, ir visa nedidukė rožinių sakurų giraitė ten yra. Visai neišpuoselėta, tokia visiškai natūrali, prie senos gražios trobos ir upės. Vėl ištiko nesvarumas ir nebežinojimas, kas tikrovė, o kas ne :)))

Tai va, žydi dabar ten sakuros, rododendras, kitą savaitę žydės visas laukas tulpių, didžiausia Lietuvoje trešnė ir dar kažkas, kas tikrai žydės :) be visa kita, ten taip tylu ir ramu.

IMG_8552m

IMG_8562m

IMG_8569m

IMG_8579m

IMG_8631m

6 Comments

Filed under Istorijos, Keliaujam?, Malonumai, Vaizdai

Kelias

Perskaičiau nuostabią knygą! Man atrodo, kad ji pati mane susirado, nes jau senokai neskaitau knygų. O kai skaitau, tai ne taip, kaip kadais skaitydavau, ir ne tas, kurias kadais skaitydavau. O šita ėmė ir įsibruko į rankas.

Net neskaitydama esu biški priklausoma nuo knygynų, sukus apsisukus suku į pakeliui pasitaikantį ir apžiūriu viską, ką tik galima jame rasti. Kartais net kelias valandas užtrunku, sukeliu, matyt, įtarimų pardavėjams (viename knygyne (jame labai paslaugūs ir mieli pardavėjai/konsultantai) kokius penkis kartus prieina paklausti, ar nereikia padėti), nes tiek ilgai praslankiojus nieko nenusiperku.

Va taip vieną sekmadienį užsukau į vietinį knygyną ir staiga nei iš šio nei iš to prisiminiau, kad buvo-kažkokia-knyga-apie-Jokūbo-kelią, o gal net ir visos dvi, o gal ir trys net, o gal ir nė vienos nebuvo? Apžiūrėjau kelionių skyrių, tada lietuvių autorių, tada perkamiausių, tada nukainuotų, tada dar kelis ratus apėjau pasieniais – nieko panašaus. Nuslenku prie pardavėjos, sakau, kad nežinau nė autoriaus, nė pavadinimo, bet ieškau knygos apie kelionę Jokūbo keliu. Pardavėja susidomi, išgirdusi apie piligrimus siunčia į Katalikų pasaulio knygų skyrių, bet ne ten man reikia, tą tiksliai žinau. Pardavėja azartiška, taip užsikabina už tos minties apie knygą, kurios nei autorius, nei pavadinimas nežinomas (aš net tiksliai nežinojau, ar tikrai buvo tokia knyga, ar aš pati sugalvojau), kad dabar jau abi vėl iš naujo visus minėtus skyrius išžiūrime – nėra. Nėra tai nėra, aš visai patenkinta ir tokiu pasikuitimu po knygyną, nelabai man tos knygos ir reikėjo, tik labai patinka ką nors surasti va taip, kai neturi jokio rimto užsikabinimo.

Vakare vėl prisiminiau ir puoliau prie Guglo. Guglas pasikrapštė pakaušį ir sako man, tai žie, ne Kristinos Stalnionytės knyga? Kelias į Santjago de Kompostelą? Kaip tik dabar perprus pigiau Patogupirkti? Ahaaaaa…turbūt ta, ir puolu pirkti:))))

Taip ta knyga įsibrovė pas mane. Ir nė sekundę nepasigailėjau. Jau pati knyga man tokia graži – gausu nuotraukų. Jei net neskaityčiau, sekciją (jei kada nors tą liaudies apdainuotą baldą įsigyčiau, netyčia užsimaniusi gražiai gyventi)papuoštų, bo viršelis gražus, ir pati knyga solidžiai atrodo, gražiai išleista. 

Jau autobuse pradėjau skaityti, visai ne iš eilės, atsiversdama bet kur, perskaičiusi skyrių iki galo, susirasdavau jo pradžią, paskaitydavau iki pradėtos vietos, o tada vėl bet kur atsiversdavau, va taip ją ir perskaičiau, gabalais, ne iš eilės. Ir tik dabar suprantu, kodėl. Taigi ta knyga apie buvimą, apie kūrybą gyvenime, apie neskubėjimą, apie neplanavimą. Tokiame buvime jokios eilės nėra, yra tik tas, kas yra tuo metu. Todėl taip ir skaitėsi.

Atrodė, kad labai jaučiu, ką Kristina rašo, atrodė, kad einu tyliai kažkur greta ir viską matau, jaučiu, užuodžiu (ant kelmelio nesėsk, pyragėlio neėsk ir t.t.). O kartais atrodydavo, kad nieko neskaitau, kad Kristina pati man pasakoja. Atrodydavo, lyg sutinku ją, kaskart išėjusi pavaikštinėti. Kad vaikštinėjam ar prisėdam kur nors ir ji pasakoja, pasakoja, tai pasikrizendama, tai susigraudindama – aš irgi ašarą nubraukiu labai jautriais momentais :))

Kartais norėdavau jai (nors dažniau – šalančiam Mauriukui) kojines ar kokią didelę vilnonę skarą duoti:))) Na įtraukė mane, labai įtraukė :)

O svarbiausia, kad skaičiau skaičiau ir aiškiai pajaučiau, kad tas Kelias gali būti širdy, o būdamas širdy jis būtų ir kasdienoj, kur bebūtum, kas bebūtum. Galima kasdien eiti Keliu, net niekur neinant. Galima kasdien neskubėti, galima neturėti to, ko net nereikia, bet ką nuolat velki ant kupros, nes bijai neturėti, nes jauties esantis tik tol, kol turi. Galima kasdien dairytis ir matyti kaip keičiasi gamta, kokie gražūs ir grakštūs būna medžiai be lapų, kaip jau vasario antroj pusėj keistai nusispalvoja kai kurių medžių pumpurai, nors dar labai šalta lauke. Galima dairyris, galima sustoti ir su nepažįstamais žmonėmis pakalbėti, galima imti pastebėti, kad nuolat sutinki tuos pačius žmones, visai skirtingose vietose, bet tuos pačius. Galima viską, ką tik nori… jei išdrįsti sustoti ir nutilti, jei nustoji tikėti, kad REIKIA turėti (mažų mažiausiai) Planų ir Ambicijų, Gerą Tarnybą, gyventi išoriškai Gražų Gyvenimą, nuo kurio viduje tikras pragaras gali užvirti. Jei nustoji siekti, ir imi būti.

Esu labai dėkinga autorei už gyvą, lengvą, džiaugsmingą pasakojimą, už galimybę patirti, ne tik perskaityti :)

Dabar knygą turbūt norės artimieji skaityti, vėliau galėsiu pasidalinti, jei bus norinčių, bet neturinčių savo knygos.

Čia galima rasti pokalbį su autore.

Dar čia galima pažiūrėti.

9 Comments

Filed under Istorijos, Keliaujam?, Malonumai