Category Archives: Linksmos istorijos

Trys žvirbliai tupėjo ant tvoros

IMG_4454.CR2

kur dingo vienas žvirblis?

IMG_4455.CR2

Advertisements

1 Comment

Filed under Linksmos istorijos, Vaizdai

Po mugės

Jau po Kokono mugės! Miegojau kaip meška, gal kokių nežinau kiek valandų, net to škvalo negirdėjau :) Menki juokai, kartais tikrai nesusivokiu, kurioj planetoj gyvenu. Klausau pasakojimų, kaip škvalas Vilnių nusiaubė ir negaliu patikėti – miegojau Vilniuje, bet nebuvo jokiausio škvalo. Tai kurioj Tikrovėj buvau tada?

Biški įspūdžių apie mugę. Mugės diena prabėgo labai greitai, bet kartu atrodė ilga ilga, be jokios pradžios. Gal dėl to, kad iš vakaro iki vėlumos ruošėmės. Jau jokia naujiena, kad mūsų trijulėje dominuoja skaičius du. Ir kad dvi iš mūsų – neskubėtojos (pirštais gal nerodysime), nuolat pamirštančios laiką. Šeštadienį joms abiem  (t.y. upsai ir man) teko pareiga nueiti iki mugės vietos ir gauti vietą. Dar anksčiau kažkuri iš mūsų turėjo parašyti rengėjams ir gauti stalą. Bet kol susiruošėm parašyti (nes-kur-skubėti-mugė-dar-negreit), stalų nebebuvo. Nieko tokio, miadžikas sugalvojo, kaip tą stalo problemą spręsti. Turbūt nėra nieko, kuo ji nesugebėtų pasirūpinti (ji mūsų Mr. Black iš Pulp Fiction)!

Taigi, šeštadienį reikia užimti vietą, ir mes tą žinome. Ir žinome, kada reikia atvažiuoti tos vietos užimti. Bet nė viena nežiūrime į laikrodį, nes nėr kada, nes susitikus taip daug šnekų ir džiaugsmų. Nesvarbu, kad kasdien viską aptariam skaipe. Kai susitinkam, iš kažkur stebuklingai atsiranda daugybė visko, dar neaptarto. Taigi, iš stoties pirmiausia traukiam – kavos.  Ta mūsų kava – ritualas. Kai iš stoties ar oro uosto tik susitikusios traukiame kavos, jaučiamės lyg eitume pusryčių vienoje  iš tų visiems-žinomų-mūsų-gegužės-pirmo-savaitgalio-kelionių-kai-upsa-suvalgo-pusę-mano-pusryčių-nes-ji-ėdresnė-už-mane.

Po kavos pakeliui Mezgimo zona. Užsukam su visu dideliu lagaminu ir beveik tokiu pat dideliu krepšiu (ir vos sutelpame, nes, pasirodo, ten tebevyksta mokymosi megzti būrelis) , sutinkame bendraminčių, džiugiai ten viską aptariam, palakstom aplink lentynas ir apžiūrim, pabendraujam net su nepažįstamais užsukusiais pirkėjais ir tada kažkuri susivokiam, kad gal reikia eiti jau, gi turim vietą užimti. Bet tada sugalvojam, kad būtų smagu pasivaikščioti ir patraukiam koja už kojos pėsčiomis su visu lagaminu ir didžiuliu krepšiu. Kai pagaliau ateinam, pasirodo, kad vietos visiems išdalintos, visi stalus užsiėmę ir mes turėtume likti be vietos. Bet vis tiek kažkodėl labai patenkintos ir išsišiepusios laukiam, kol rengėjai ką nors sugalvos, ir jie, aišku, sugalvoja :)) atranda mums pačią geriausią vietą, apie kurią nė nebūtume pasvajojusios, ir tada dar pasirodo, kad iš kažkur atsiranda atliekamas stalas, taigi mes gauname dar ir stalą, ne tik pačią geriausią vietą!! Ir vėl mums pasiteisina taisyklė, kad nebūtina būti nustatytu laiku, būtina būti Tiesiog Laiku :)  o tas Tiesiog Laikas gali būti ir porą valandų pavėlavus.

Paskui visą vakarą pakavom, užrašinėjom, pririšinėjom, dėjom į dėžes – kaip patys tikriausi Kalėdų Senio nykštukai. Ir negalėjom patikėti, kai vos po vidurnakčio jau viską buvom surikiavusios.  Labai juokinga buvo tai, kad dvi neskubėtojos pabijojo Mr. Black’o ir susikaupusios padirbėjo :) Tas visas pasiruošimas ir vėliau jau buvimas mugėje taip patiko, kad mes su upsa nusprendėm būtiniausiai dalyvauti Kaziuko mugėje. Miadžikas į šitą mūsų pareiškimą sureagavo tylėdama, tik kilstelėjusi antakį. Ji gi žinojo, kad į Kaziuką mes norėsime iki tos minutės, kai per lietų ir šlapdribą mugės gale išeisime į lauką. Taip ir buvo, kai sužvarbusios stovėjom lauke, net nesikalbėdamos nusprendėme – ne, į Kaziuką neisime, gi Kaziukas lauke būna. Gal vasara kada, kai gražus oras..gaaal, patenkintos tyliai pagalvojome :)

1 Comment

Filed under Aktualijos, Linksmos istorijos, Žirafos

Vėl priklausomybė

Per tą miadžiką visą savaitgalį praleidau su GS.

Jei netyčia su kokiu reikalu čia užsuktų BM, iškart sakau TIKRAI TIKRAI kalta tik aš, GS apie mane net nežino.

O kalčiausia, aišku, miadžikas.

Penktadienį vakare prisijungiu prie draugučių, ir, aišku, paskutiniu metu vyrauja viena tema – statybos. Besirūpinant ten mums statybomis miadžikas kažką susako, kad ji seka kažkokį diedą ir tas diedas labai fainai rašo. Kažką ten susakė. Gal tas diedas kaip nors su mūsų statybomis susisiejo ar ką. Nežinau jau net. Upsa gal tuo metu vaikelius valdė, tai net nesureagavo, o aš susidomėjau. Gavau nuorodą, paskaičiau naujausią įrašą. Labai taip gerai vienu ypu be jokių pauzių susiskaitė. Ir taip ritmingai visą laiką vienu ypu be pertraukų krizenant. Tada dar paskaičiau, tada dar. Tada miadžikas pasakė, kad yra to diedo elektroninė knyga. Tada jau atėjo penktadienio naktis, o aš dar skaičiau ir verkiau iš juoko, suverkiau visas turėtas nosines.  Bet svarbiausia, kad net ne šiaip skaičiau. Kaip koks Leninas su biblioteka (kai žmonai pasako, kad pas meilužę, meilužei – kad pas žmoną, o pas į biblioteką mokytis). Tariau, kad man jau laikas miegoti, nuo draugučių atsijungiau ir tada slapčia iki vidurio nakties skaičiau. O kai jau slinkau miegoti, keistai perštėjo akis, lyg būčiau bliovusi. Bet, pagalvojau, neblioviau jau paskutinius tūkstantį metų, tai gal koks uždegimas įsimetė?

Šeštadienį ryte jau siunčiausi knygą. Skaičiau ir kvatojausi, ir tyliau krizenau, ir juoko ašaros vėl tekėjo gausiai. Perskaičiau su kokiais tik keliais atsitraukimais į tūliką ir kavos atsinešti. Tada reikėjo išeiti iš namų. Nu ir šiaip nepatogu prieš žmones visokios priklausomybės, tai aceit gražiuoju pati atsijungiau.  Bet paskui vis tiek visą dieną sukusi apsisukusi lindau į blogą dar ir dar ieškoti, gal ko dar neperskaičiau. Sekmadienis ir vėl buvo su GS, išskyrus trumpą išvažiavimą padirbti ir užsidirbti labai gardžių vaišių lauknešėlį (papasakosiu apie tai kitą dieną). Jau perskaičiau viską ir man jau lomkės (laužynės?), tokios pat kaip laukiant originalaus šešto Big Bang Theory sezono. Nu labai gera skonio koncentracija, kaip sakytų brangioji Bridžė. Kaip koks patrauklus serialas – užsidedi ir pažiūri kelis sezonus vienu prisėdimu.

Tiesa, keisčiausia, kad ir aplink miadžiką, ir aplink mane žmonėms KAŽKODĖL nejuokinga. Tai mes kaip durnės tarpusavy siuntinėjomės citatomis ir kartu juokėmės, nes taip linksma, kad jau net negali tverti savam kaily ir vienas juoktis, būtinai turi dalintis su kitais. Tai va ir pasidalinau.

Einu pažiet, gal ką naujo parašė. (norėjau ką nors komentaruose parašyti, bet guglas įrašo vardą ir pavardę. nu bet sakau, koks Normalus Žmogus komentuoja išsiviešinęs, pasidrovėjau.)

Ne į temą. (kai šian grįžinėjau iš padirbėjimo, apsikrovusi daiktais, trikoju ir dėžute lauktuvių, autike mane užkalbino mergina. klausė tradicinio autike klausimo – ar stos jis vienoj ar kitoj stotelėj. Kai atsakiau, mergina man pasakė, kad nesitikėjusi lietuvių kalbos iš manęs, nes kaip lietuvei ant manęs labai daug spalvų. Na taip, nespalvotas buvo tik trikojis ir balta lauktuvių dėželė.)

5 Comments

Filed under Aktualijos, Dalinuosi, Linksmos istorijos, Malonumai

Sekmadienis

Galvojau, visą sekmadienį būsiu namuose. Tinginiausiu ką nors. Bet tas ruduo, nenusėdėsi namie.

Autobuse mezgiau, šalia prisėdo stambus juodaodis vyras ir taip susidomėjęs įsistebeilijo į mano mezgančias rankas, kad net beveik užgulė mane. Kažkuriuo metu ten beveik prie lango prispaustai man taip siaubingai juokinga pasidarė, jau vos vos vos neištiko visiškas nevaldomas juoko priepuolis. Bet tada vyriškis netikėtai paklausė, kur galėtų virbalų įsigyti. Juoką nurijau ir papasakojau, kur galima virbalų įsigyti. Dar paklausiau, ar siūlų nereikia. Ne, sakė, tik virbalų. Aš dar pagalvojau, tikiuosi ne kokiam nusikaltimui įvydyti to virbalo reikia (neseniai Castle’ą sužiūrėjau, o dar ta Miss Marple .. nuo įvairių variantų apsvarstymo nepabėgsi).

Tai va. Ruduo.

IMG_1664m

IMG_1670m

IMG_1691m

IMG_1701m

IMG_1704m

8 Comments

Filed under Linksmos istorijos, Vaizdai

Kaunas

Prisijuokti net lygioj vietoj man vieni juokai. Bet prisikvatoti, kad upeliais bėgtų ašaros ir reikėtų laikyti kojas sukryžiavus, kaip viena aukštuomenės damutė nuotraukose, kad ašaros per kitur nebėgtų – reikia keliauti, ir keliauti ne vienai, o su U. Ir nesvarbu, ar keliaujam iš tikrųjų, ar fantazuojam. Mes tiek apie viską fantazuojam, kad aplinkiniai niekad iki galo nesupranta, kad daugybė dalykų prasideda ir baigiasi tik mūsų vaizduotėje. Kaip ir mes ne visad gal susigaudome, kas buvo, o ką tik prisigalvojome. Ir koks gi skirtumas, svarbu, kad labai linksma.

Keliavome ir vakar. Iš tikrųjų keliavome, ne šiaip fantazavom :)) Turim liudininkę – S. Jau vasaros pradžioj kažkuriuo metu biški pafantazavom, kaip mes su S. keliausim pas U. i Kauną, kai ši bus Kaune, ir kaip U. mums praves Ekskursiją. Labai norėjome, tik niekaip neišsiruošėme, vis laiko nebuvo. Bet jau taip norėjau į tą Kauną, kad nusprendžiau – gana, penktadienį tikrai važiuoju. Su S. ar be S. :)))

7.48 ryte jau sėdėjome erdviausiame dviaukščiame naujutėlaičiame traukinyje! Linksmybės prasidėjo prieš pat Kauną. U. atsiuntė sms. Cituoju: “Pavargau šianakt. Sapnavau, kad buvot visiškai nevaldomos, prisivežėt svetimų žmonių ir kitaip gadinot mano ekskursiją:/ S. diedas buvo grieko vertas”. Visa laimė, kad mes tik dviese atvykome, be visų tų svetimų žmonių :))) tik aš, kaip visad, turėjau milijoną istorijų (kalta mano priklausomybė nuo E! kanalo ir įgimtas per didelis plepumas) ir vis plepėjau, tai U. vis turėdavo mane aprėkti: tylėk, netrukdyk, man vesti ekskursijos, dabar turiu papasakoti apie objektą!

Visa ko pradžia buvo pusrytėlis – toks ritualas, viskas prasideda nuo pusrytėlio:)) Tada – bažnyčia (Kristaus Prisikėlimo). Atėjome, apžvalgos aikštelės bilietų kasą radome, kasininkės neradome. Pasisukiojome, U. apieškojo aplinką, rado vieną tetą ir garsiai pakomentavo: “Nieko nėra, tik viena tetutė šukuojasi plaukus! Bažnyčioje! Įsivaizduojate!”. Mums ekskursija ir mes turime veikti. Radome liftą, tas mielaširdingai įsileido mus be bilietų. Išėjome į tą aikštelę, pamatėme tolumoje dar tris žmones, bet daug dėmesio į juos nekreipėme. Kol viena iš tų žmonių prie mūsų priėjo ir paaiškino, kad dar anksti, nei aikštelė, nei bilietų kasa, nei kasos berniukas dar nedirba, o ji tik įleido apsidairyti jaunavedžius, bet mes pasirodėm Tokios Mielos (to iš mūsų tikrai neatimsi), kad ji leido mums būti kiek norim ir neužrakino mūsų ten viršuje:)) Ir pabuvome, o nusileidusios jau radom kasos berniuką, maždaug 60-70 metų, ir nusipirkom bilietus atgaliniu laiku :)) 

Toliau – funikulierius (mmm…tikras Raudonmedžio rojus, labai užskaitėme tą objektą). Ir kažkaip nejučia ekskursija pasisuko link BAZIŲ. Na taip, nelabai kultūringa ir išieškota, bet neprivažiavus bazių yra tokia keista siūlų parduotuvė, jau nuo pat pradžios norėjome ją patikrinti. Patikrinome, bet ten ir vėl reikėjo palaukti, kol ateis pardavėja, tai mes palaukėme bazėse. Tik pradžioj U. mūsų prie tų bazių neprileido, gavome eiti kažkokiu plentu, kad nesugalvotume landžioti į parduotuves. S. labai reikalavo leisti mums eiti pėsčiųjų taku šalia parduotuvių ir kioskų, bet U. buvo nepalenkiama, užrėkė, kad mes čia jai ekskursijos negriausime, ir liepė eiti važiuojamąja dalimi. Ėjome, ir pratarpiui tai inkštėme, kad norime prie parduotuvių, tai kvatojomės, nes buvo baisiai juokinga. Pagaliau atėjome iki tikslo, užėjome į tikslą, aš vis pamiršdavau, ko mes ten atėjome ir slinkdama paskui U ir S kas penkias minutes klausdavau: akomes čia atėjome? aaa…tooo..aha aha.

Nori nenori, kiekvienoj ekskursijoj ateina laikas, kai visi ima norėti į tuliką ir valgyti. Tada jau net griežčiausias ekskursijos vadovas turi nusileisti ir padaryti pertrauką. U. autoritetingai pasakė, kad valgysim bufete. Ji buvo girdėjusi kažkokių legendų, kad bazėse yra bufetas, kuriame valgo visi baziniai. Kokybės ženklas. Pakrizendamos radome tą bufetą, iš alkanumo prisirinkome maisto ne-pagal-išgales, bet viską suvalgėme. grįžome į pardutuvę, radome pardavėją, bet daugiau nelabai ką radome. U. ėmė nerimauti, kad mūsų ekskursija labai komercinė ir kad turime staigiai važiuoti atgal į centrą ir žmoniškai viską apžiūrėti.

Nuo čia aš jau negaliu visko pagal įvykius sudėlioti, nes veikėme ir matėme visko daug – ir Senamiestį, ir gabalą Laisvės alėjos (pirmą gabalą jau matėm ryte prieš bazes), ir išrikiuotus prezidentus, ir bažnyčią su slapta vieta žvakėms uždegti …

IMG_1042m

… ir dar kažką ir dar kažką, ir be galo daug vestuvininkų su neoninių spalvų apdarais, ir dar gėrėme tokios specialios kavos.

Bet čia jau  reikia biški detaliau. U. papasakojo mačiusi reklamą, kad kažkur Kaune yra šaltai plikytos kavos (ir ta kava ar tai vienintelė Baltijos šalyse, ar tai vienintelė pasaulyje, ar tai kažkaip kitaip vienintelė). Ir dar ji nujautė, kad ta kava turėtų būti “didžiausiuose Baltijos šalyse kavos namuose” (reklaminė citata), irgi girdėtuose iš reklamų. Radom tuos namus. Man labai patiko – erdvė didžiulė, šviesos labai daug, aukšti langai, tokie siauri ir aukšti, labai fainos sofos, labai gera vieta būti. Droviai gniauždamos renkinūkus priėjome prie prekystalio, pasisukiojome, bandėme rasti kokį skelbimą apie Tą Kavą. Neradome. U. buvo pasiruošusi kalbutę, kaip mes laikrašty (kirtis ant y) skaitėme apie kažkokią kavą ir dabar jos ieškome. Bet matyt iš susijaudinimo pamiršo tą kalbelę ir tiesiai šviesiai (labai užtikrintai) pareiškė: prašom tris kavos, tos šaltai plikytos. Ir ką manote? Pardavėja, lyg paprašyta banalios latte, be jokios papildomos emocijos įpylė tris stiklines juodo tirpalo. Tas tirpalas buvo gana rūgštus. Ne kaip citrinos rūgštus – kaip kava. Na tokia stiproka rūgštoka aitroka kava. Nelabai skani. Antrą kartą gal rinkčiausi banalią latte :))) O gal ir ne. Gal ir vėl tą kažkuo vienintelę gerčiau. Bet kokiu atveju, labai labai faina vieta. Nors draugutės ten kažką biški raukėsi, ir gal tik kai dienos gale ėjom vėl pro tuos namus, galiausiai sutiko, kad jie tikrai labai geri :)) (čia nukrypimas – begerdamos tą šaltą stebuklingą tirpalą labai prisijuokėm iš mano ankstesnių pastangų pirkti kavą. ten viskas buvo taip susiklostę, kad aš norėjau belaukdama žmogaus nupirkti kavos, ir žmogus man telefonu pasakė, kad nori tokios kavos, kuri man nuskambėjo “prosčiuto”. Iš tikrųjų aš atidžiai neklausiau ir labai nesigilinau – prosčiuto tai prosčiuto. Vieno kavos tinklo parduotuvėje ir paprašiau tos prosčiuto kavos. Pardavėja šaltu veidu atsakė, kad tokios neturi, aš sutrikusi jai pasakiau, kad toks kumpis būna. bet ji niekaip nereagavo ir į kalbas nesileido.  hmmm..paskambinau vėl, ir pasirodė, kad kava frappe, o ne prosčiuto. Vėliau žmogus sako: gerai, kad tu nepaprašei tos prosčiuto. bet aš, sakau, paprašiau tos prosčiuto).

IMG_1039m

Paskui neprisimenu, kas buvo iškart po kavos, bet kažkuriuo metu jau buvome prie Nemuno ir traukėme link Santakos, ir tada mergos užsimanė obuolių. Ir obuolių jos ėmė siekti. Nereikia nė minėti, kad prisikvatojom, o aš kurpinėje dar ir dabar turiu kažkokių neprinokusių obuolių, bo priskinusios obuolių jos sugrūdo juos man į  kuprinę, nes toji neapdairiai prasivėpusi rymojo po obelimi.

IMG_1046m

IMG_1047m

IMG_1054m

kai vakare važiavome atgal į Vilnių, jau negalėjau atsiminti, prieš kiek dienų į Kauną atvažiavome, atrodė, kad geras kelias dienas ten praleidome – taip išsiplėtė laikas. Buvo aišku, kad jei būtume ką nors planavusios ir visą tą gausybę veiklos bandžiusios sudėti į dieną – niekaip nebūtų viskas sutilpę, niekaip. Bet kai tiesiog būni, neskubi, nebėgi, nebandai spėti, nesijaudini, tik mėgaujiesi, kvatojiesi, dairaisi, draugaujiesi, plepi be atvangos – laikas prisiderina ir išsiplečia tiek, kiek tik reikia, kaip ir erdvė. Kaip ir gyvenimas :)

Bendri įspūdžiai – Kaunas be galo gražus ir šiaip labai fainas miestas. Be visa kita, jis labai gražiai išpieštas!

IMG_1069m

IMG_1078m

IMG_1087m

14 Comments

Filed under Keliaujam?, Linksmos istorijos, Malonumai, Vaizdai

O mes sugalvojom….

Sėdžiu ant sofkės apsikutojus (nebešildo:/), mezgu testuojamą skarą (jau nebėra kada atidėlioti, terminas) ir lyg girdžiu kokį tai bildesį. Paklausau atidžiau – lyg tikrai beldžia į lauko duris. Kol išsipakuoju iš adijeliukų, jau visai daužo į duris. Prieinu, žiūriu žiūriu, nu nieko nematau, bet kažkas jau gerokai daužo į duris. Atrakinu, atidarau, o ten tokia kruopa, kokio nepilno gal metro, visa ružavai aprengta. Žiūriu į tą kruopą akis išlpėtus iš nesupratimo, o ji įkvepia lyg susikauptų kam ir uždainuoja kažką daugmaž – ledai nutirpo, medžiai kažką, gėlės pražydo, pavasaris atėjo …… žiūriu dar labiau akis išplėtusi, o mergaitė toliau sau dainuoja, toks jausmas, kad vietoj ir galvoja, ką dainuoti toliau :))) Po kokios minutės aš dar labiau iškišu galvą, pažiūriu už durų, nieko nėra, kiemas tuščias, tik ta dainuojanti kruopa. Galiausiai sakau – o kas čia vyksta? Kruopa nudžiunga, kad aš pagaliau susipratau, kad Kažkas Vyksta ir pasidomėjau. Matyt jai jau tekstai baiginėjasi ir šiaip, kiek ten dar dainuosi :))) Ir nudžiugusi greitakalbe išberia, kad jos čia su drauge sugalvojo belstis į duris ir visiems dainuoti, na kad visi apsidžiaugtų. Aš vėl po kiemą pasidairau, nėra jokios draugės. Ir, visiška vartotojiškos visuomenės dalis, iškart imu domėtis, kiek man kainuos tas koncertas-džiuginimas. Aišku, apie pinigus nekalbu, būtų nei šis nei tas svetimiems mažamečiams duoti pinigų. Bet, teiraujuosi, gal mergaitė nori saldainį. Mergaitė ir susidrovi, ir dar labiau nudžiunga, o man pasukus link virtuvės dar sušunka: bet duokite du, nes mes čia su drauge kartu sugalvojom. Ir tada iš už kolonos išlenda jau gerokai didesnė kruopa. Na ką, visa laimė, kad vakar sesė man Raudonos aguonos davė, buvo likę kaip tik keturi saldainiai. Ir atidaviau. Artistei ir jos draugei. Negali žinot, gal legenda auga :)

6 Comments

Filed under Linksmos istorijos, Uncategorized

Pelės ir ekomaišeliai

Na bet ir būna visko.

Laukiu dviejų viešnių, tai Apsitvarkau šen bei ten. Ir taip beapsitvarkydama priėjau prie tokios koridoriaus spintos. Tas koridorius būna uždarytas ir aš ten būnu tik kol nusiaunu batus įėjus, ir kai pro jį į tūliką einu. Tai, žodž, jis su visa ta spinta, kurioj po sukabintais paltais priversta batų, keli renkinukai, batų dėžių ir kitokių tariamai reikalingų daiktų, nesvarbus ir nestrateginis objektas. Tai ir dėmesio nedaug sulaukia. Tie batai ten susiverčia visaip, išvirsta net pro tas spintos duris, ir kitaip netvarkingai būna.

Šian pagalvojau – nu tai gražiai sustatysiu tuos batus ir gal išmesiu ten tas dežes ir kažkokius maišelius ir dar kažką. Besikrapštant, žiūriu-gi, pačiam toliausiam kampe Mezgimo zonos firminis maišelis. Nieko tokio, jų daug namie. Beeet…jis visas kaip kokios pelės sukapotas. Dar iškart nesusivokiau, bet kai susivokiau, kaip mečiau atgal tą maišelį, kaip grūdau visus tuos batus atgal, kaip užrėmiau duris….pelių ir kitų gyvių aš bijau LABAI. Nu ir sėdžiu užsidarius kambario duris, į tūliką net bijodama pro tą pelių spintą eiti, nes aiškiausiai matau, kaip ta pelė jau ten ir šeimos užsivedus.

Bet gerai, kad ta racionalioji mano pusė man staiga sako: acipeikėk, taigi batai tai neapgraužti. Ko ta pelė maišelį grauš, o batų – ne.

Aišku, bailioji mano pusė jau turi atsakymą: aha aha…to maišelio piešinio dažai gali būti skanūs, todėl jį ir graužia, o batų ne.

Bet abejonių grūdas jau buvo pasėtas ir aš ėmiausi veiksmų – parašiau Sonatai. Man kilo tokia utopinė mintis, kad tas maišelis tamsoj yra (nuo žodžio irti), nors pati tuo netikėjau.

va ką ji atrašė:

Chi chi chi :)))) 
Ant dugno yra pranešimas, jog vėliausiai po 2 metų šiam maišeliui bus amen, bet užrašas mažas, žydras ir ant pačio dugno. Gamintojai manęs klausė, ar nenoriu, kad visi klientai žinotų(=matytų), jog tai ekologiškas maišelis, bet aš nenorėjau gadint bendro vaizdo dar papildomais užrašais, liko ant dugno, galvojau, užteks, kas norės, pamatys. 
Vilniuje ši problema jau išspręsta, visi žino, kad pelės ne prie ko. [viena klientė]* priima tai kaip lemties ženklą, kai nusiperka siūlus ir metus jų neliečia, viskas ima rankose byrėti, trūnyti… tinginiams ateina apokalipsė vienžo…

Aij, bet batus iš naujo tvarkyti aš jau tingiu. Palauks iki kitų svečių:)))

*nenoriu konfidencialios informacijos skelbti:))) bet Redakcijai vardas žinomas.

8 Comments

Filed under Aktualijos, Linksmos istorijos