Didelio Tikrumo Ežys

Visas šitas reikalas spurda širdy ir reikalaujasi būti parodytas.

Šiandien ryte iš Prancūzijos pietų pas mane atkeliavo Didelio Tikrumo Ežiukas, per rūkus ir visa kita, su lauknešėliu, su lapu (man regis, ąžuolo) spygliuose. Nežmoniško tikrumo ir gerumo. Toks iki sugraudinimo šiltas, jaukus ir draugiškas. Absoliučiai turėtinas ir mylėtinas! Atsinešė šišką ir raudonėlio, neatsikvėpuojamai gardžiai kvepiančio.

 

 

 

Vakar visai vakare radau du kvietimus į paštą. Vienas aiškus, kažką pirkau (verpimo ratelį!). Kitas neaiškus, lyg nieko nepirkau. Bet dabar mane retai kas nustebina ar sukelia susirūpinimą – kas bebūtų, visad stipriausias yra jausmas, kad taip ir turi būti. Tiesiog pagalvojau, kad nėr ko sukti galvos, kol paštas uždarytas – ryte ir pamatysiu, kas ten per dar vienas siuntinys. Bet mano ramybės ir kantrybės visai neturi Naminis, kuriam Ežys, labai labai įtariu, kažkokiais būdais susisiekęs, pranešė, kad atsikrausto. Naminiui, irgi labai labai įtariu, iškart tas Ežys patiko, ir anas ėmė spirgėti iš nekantrumo. Manot fantazuoju? Visai ne.

Naktį pažadino labai keistas, labai garsus ir labai įkyrus pypsėjimas. Pradžioj niekaip nesupratau, kas tai galėtų būti, bet buvo akivaizdu, kad garsas viduje, ne kur nors lauke. Klausiau klausiau susidomėjusi, kol susivokiau, kad taip pypsėdavo senas ir ne vienus metus jau nenaudojamas žadintuvas. Jis ne tik nenaudojamas, bet ir visiškai užmirštas. Jau nekalbant apie tai, kad net neįsivaizdavau, kur jis galėtų būti. Teko lipti iš lovos ir pagal garsą susekti tą pypiantį užmirštą reikalą. Radau šiaip ne taip, gerokai užlindusį už baldo. Rodė jis keturias valandas. Bet visi kiti namų laikrodžiai rodė penkias valandas ryto :))) Naminis tikrai žino, kad paštas dirba nuo dešimtos valandos, eiti iki jo – 10 minučių neskubant. Tai kam žadint mane penktą ryto?:)) Nagi laukė labai, rūpinosi ir jaudinosi. Nekantravo. Gal dar norėjo, kad spėčiau dulkių katinus nuo grindų susiurbti. Bet aš, kaip nujausdama, buvau labai sutvarkiusi namus. Nebuvo katinų. Kelias dienas labai viską tvarkiau, rūšiavau, išleidau toliau gyventi, pas kitus. Bet ir sakoma, nori ko nors naujo, padaryk vietos :)

Sakau jums, niekas šiame pasaulyje nevyksta be reikalo, ir viskas jame labai gražiai suplanuota, stebuklingai, neardytinai suplanuota. Tereikia atvira širdimi tame plane dalyvauti ir nesiraukyti nė dėl vieno vaidmens – visi jie patys svarbiausi :)

Vilniuje sakuros jau jau … :)

 

P.S. Pažiūrėkite šitą nuotrauką Redos flickre!! Man taip stipriai reikėjo Ežį nešti į vyšnias, matyt jį ilgesys truputį kamavo, gal net graudinosi kiek dėl savo vyšnios, namie likusios (gi viskas, kas baltai žydi, yra vyšnia…ania ania?). Tik aš nesupratau, maniau, kad pati noriu iki tų vyšnių eiti :)

 

Vidiniai sodai

Mano pažintis su šia dizainere – Kristina Vilimaite – prasidėjo labai netiesiogiai. Pirmiausia pas Sonatą pamačiau nuostabią skarą, paskui dar vieną, kurią netgi dovanų (visą numegztą skarą, ne aprašymą) iš Sonatos gavau ir non-stop dėvėjau – taip ji man patiko. O lapkričio pačiam gale pastebėjau, kad dar viena nuostabi skara atsirado, užsimaniau jos aprašymo, bet pasirodė, kad ji tik tik sukurta ir dar tik bus testuojama. Įsiprašiau testuoti, nors laiko taip neturėjau. Tada dar dirbau, megzti galėdavau tik vakarais, o dar kiek prisižadėjimų turėjau – numegzti Kalėdų dovanas, kepures aukcionui ir dar kažko kažko visko kalną. Bet kaip visada išgelbėjo mano firminė nuostata – aaaai, nuuukaipnooors. Ir prašom, pirmomis gruodžio dienomis ir testavimą pabaigiau, ir turėjau vieną Kalėdų dovaną – Mamai.

Kristinos Vilimaitės modelis Stray Cat

Vienas iš testavimo reikalavimų – numegztą daiktą nufotografuoti. Su tuo fotografavimu tai man sunkiai ėjosi, šviesos gruodžio pradžioj maža, aš vis laukiau, kada bus bent kiek šviesiau, o tada atėjo paskutinis savaitgalis iki termino ir jau Reikėjo būtinai nufotografuoti. Tą savaitgalį išsiruošusi kažkur, kartu įsidėjau ir skarą, ir vis žiūrėjau vietos, kur ji geriausiai atrodytų, ir nė viena vieta netiko. Galiausiai nusprendžiau – va ant šito suolelio BUS-GERAI-NUTIKRAI-BUS-GERAI (parke, kuris dar buvo gana žalias ir visai nepriminė žiemos). Einu sau ryžtingai link suolelio, kol likus vis keliems žingsniams susivokiu, kad jis UŽIMTAS. Pirmiausia ilgai stovėjau kaip įbesta ir negalėjau atsižiūrėtį į tą stebuklą/žvėrį/paukštį/padarą – viskas jame telpa.

Paskui pasirodė, kad jų ten daugiau.

*****

Kita istorija

Kristinos Vilimaitės modelis Underwater Garden.

Kai sausio pradžioje gavau Kristinos pasiūlymą testuoti dar vieną mezginį, sutikau nė nesudvejojusi, toks jis man gražus buvo. Ir laiko turėjau labai daug, ir siūlus iškart sugalvojau, ir numezgiau per porą dienų. Toks nepaleidžiantis megzinys buvo, kiekviena mezgama eilutė buvo grynas malonumas. Tik reikėjo sulaukti, kol bus oficialiai paskelbta. Taigi dabar galiu demonstruotis:)) Su nuotraukomis šį kartą buvo paprasta, Jurga fotografavo.

Abi šios skaros yra iš Kristinos būsimos knygos “Inner Gardens” (Vidiniai sodai). Ji rašo, kad pavadinimas atsirado iš to, kad persikėlė į naujus namus, ten yra vidinis sodas, kurį ji galės puoselėti, tačiau kartu būsimą knygą dedikuoja savo vidiniams sodams, kuriems nė kiek nemažiau puoselėjimo reikia.  Tie vidiniai sodai mane sužavėjo. Kartu priminė apie mano pačios sodus, vidinius tuos. Gražūs jie. Netikite?:)))

Tas stebuklingas PAVASARIS

Man atrodo, sakoma, kad vyturys – pavasario pranašas? Kažkaip taip?

Man šio pavasario pranašas – po parko pievą vėl išsibėgiojusios šiukliaždėžės ir – aišku – nuostabiausi krokų kilimai.

Kad ir kokį metų laiką mylėtumėte labiausiai, turbūt sunku nesutikti – pavasaris būna stebuklingas. Na, bent jo pati pati pradžia :)

Šeštadienis

Šiandien išlindo saulė. Akiplėšiškai iš pat ryto.

Po ilgų lietų buvo kaip tais nepatogu sėdėti namie ir niekur nevažiuoti.

Porą valandų pasiblaškiusi ir prisirinkusi Belgijos miestelių, į kuriuos noriu važiuoti, staiga sumąsčiau važiuoti į Viandeną, turbūt gražiausią (žinojau, bet nebuvau mačiusi pati) Liuksemburgo miestelį. Prie stoties gyventi labai patogu – gali suspėti į labai greitai išvykstantį traukinį.

Miestelis tikrai labai gražus, dar jis buvo beveik tuščias ir labai tylus.

Neturiu, iš tiesų, ką papasakoti, parodysiu kelias fotkes.

Vaiduokliai mieste

Vilnius šiemet labai keistas ir įdomus.

Užvakar tikriausią Kalėdų senį sutikau. Užsimaskavusį, be raudonų nesąmonių ir briedžių. Bet čia paslaptis, tai nesiplėtosiu :)

O vakar pilnas miestas vaiduoklių!

Nežinau dar, kas bus šiandien.

2011-12-11

 

 

Sienų plytelės (Azulejos)

Portugalijoje daug fasadų padengta spalvotomis plytelėmis. Jose labai gražiai atsispindi tekanti ar besileidžianti saulė. Gal dėl to man norėjosi keltis anksti? Ne tik dėl rausvumo rytuose, bet ir dėl saulės žaidimų plytelėse?

Skaičiau, kad tos plytelės ne šiaip dėl grožio, jos dar ir šilumą reguliuoja, vasarą atspindi saulę, taigi – vėsiau, ir dar kažkaip drėgmę reguliuoja, bet kaip – nesupratau :)