Istorija

Šiandien pievoje pamečiau trikojį. Net nepamečiau, tiesiog pasidėjau ant žemės vos pirmą kartą pamačiusi kažką, kas sudomino, ir pamiršau jį. Išvaikščiojusi nemažą gabalą ir beveik neradusi voratinklių staiga susivokiau neturinti trikojo. Pagalvojau, kad gal rasiu grįždama, nes prie pat įėjimo į pievą jį palikau. Dar po kiek laiko, jau besipakuodama grįžti namo, pamačiau iš už kalvelės išlendančius vyrą ir moterį, tokio amžiaus, kai jau seniai nedirbama ir tuo labai džiaugiamasi, nes galima nuo pat ryto su šiaurietiškomis lazdomis smagiai sau keliauti (moteris taip keliavo). Vyras, vos pasiekęs kalvelės viršų, kažką labai emocingai ir garsiai riktelėjo, ir labai džiaugsmingai, rankomis mojuodamas (jis gi be lazdų) link manęs ėmė beveik bėgti, ir jau kai buvo arčiau ėmė man šaukti, kad ieškojo manęs. Labai nustebau, nes ta pieva didžiulė, žmonių ten būna nuolat, bet kai susidomiu žolėmis, gėlėmis ir voratinkliais, niekad nieko nebematau, jaučiuosi viena visoj Visatoj, tai tikrai didelę nuostabą sukelia, kad kažkam galėjo manęs prireikti :)
Mums pagaliau susitikus, jis man ėmė pasakoti, kad matyt aš pamečiau trikojį, ir kad toks kitas žmogus jį rado ir paslėpė, kad jo niekas nepaimtų. Jam bepasakojant, man beklausant jo rankose atsirado sulankstomas telefonas, jis mikliai surinko kažkieno numerį ir sako – čia to paslėpusio žmogaus numeris, mes susitarėm susiskambinti, kai jus rasim :))) Aš visa nuostaboj imu tą telefoną, atsiliepusiam vyrui sakau, kad mane surado, jis man sukomanduoja, kur link eiti, aš iš to džiaugsmo ir nuostabos taip noriu pulti glėbesčiuotis su pirmaisiais dviem žmonėmis, bet tik labai džiaugsmingai atsisveikiname, milijoną kartų padėkoju jiems ir einu istorijos tęsinio ieškoti. Prie kūdros pamatau pirmiausia atbėgantį šunį, po kelių minučių iš už kalvų pasirodo ir jo šeimininkas ir mes patraukiam iki trikojo slėptuvės. Slėptuvė buvo ten, kur ir palikau, tik pati niekaip nebūčiau radusi, trikojis buvo pridengtas tokia nukirtus medį nuo medžio nuriekta ripka – labai gražu visa tai buvo.
Tas trikojis labai senas ir labai pigus, netikęs toks, tai tikrai ne jo radimas mane taip išdžiugino. Išdžiugino, kad mes tokie atidūs ir draugiški vieni kitiems, kad žmonės ieško visiškai nepažįstamo žmogaus, galbūt laikančio rankose fotoaparatą. Kad kažkas gerą valandą ilgiau nei planuota vaikšto su šunimi, delsia eiti namo ir laukia, gal atsiras, kam parodyti tą slėptuvę.

Veiksmas vyko viename Vilniaus miegamųjų rajonų.

Advertisements

3 Comments

Filed under Istorijos, Uncategorized

3 responses to “Istorija

  1. užtat trikojis patenkintas pūpso prie lauko durų, kad galiausiai ne jis buvo pamestas :)) Šita mintis dabar labai pralinksmino :)

  2. Rasa

    Toks džiaugsmingas pasakojimas😃, ir pažįstamas jausmas kuo nors susižavint, fotografuojant be galo be krašto…😉
    Smagu, kai suveda įdomiai gyvenimas!

    • aha, tik į vakarą pasirodė, kad dar šį bei tą pamečiau, kas daaaug svarbiau man už trikojį :)) matyt, jei jau reikia kažką pamesti, tai taip ir bus.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s