Iš Angelų gyvenimo

Taigi. Nuo, man atrodo, gimimo turėjau savo melodiją. Be garso, o labai retai ir vos girdimai, ji nuolat skambėdavo (galvoj), ir visad galvojau, kad pati ją Sukūriau. Bet vieną kartą prieš daug daug metų, kai dar su Vytcka dirbom prie vieno stalo (iš tikrųjų ten buvo du stalai, sujungti galvomis, bet mes taip tuos stalus – kiekvienas savo – buvom apvertę, kad per balaganą tai atrodė kaip vienas baisus didelis stalas), … tai tą vieną kartą neapdairiai garsiau ta melodija nuskambėjo mano galvoj, ir Vytcka ėmė kažką rėkti apie tai, kad ko-čia-dainuoju-melodiją-iš-jo-filmo. Rėkimo aš bijau, bet tik ne Vytckos – pasukiojau pirštą prie smilkinio ir oriai pasakiau, kad čia mano pačios sukurta melodija. Tas Vytcka tai labai aršaus ego žmogus, niekaip nenusileis. Mikliai pasikonsultavo su youtubu ir – prašom – paleido mano melodiją. Pasirodo, be manęs ją dar kitas žmogus sukūrė filmui Krikštatėvis. Mano melodija prasideda nuo 15 sekundės čia.

Nė nebūčiau tos istorijos pasakojusi. Beeet..visai neseniai einu Vilniaus miestu ir staiga kažkur prie pat manęs kažkas pūčiamuoju instrumentu (nežinau, kaip jis vadinasi, na tokia rimta dūdelė) užgroja šitą MANO melodiją. Mane iškart ištiko tas stebuklo jausmas, nu negalėjau patikėti, be to karto youtube niekada niekur nesu tos melodijos girdėjusi už savo minčių ribų. O dabar einu, priartėju prie gatvėje grojančio žmogaus (tik jis manęs tai nemato, nes gatvėj šventė ir lab daug žmonių), ir jis užgroja specialiai man. Be jokios abejonės priimu tai kaip ženklą, kad galiu daryti viską ką tik noriu, kaip patvirtinimą, kad gyvenimas tikrai nėra toks rimtas, kaip kažkodėl pasakojama. Paskui kitą kartą po kažkiek savaičių vėl ėjau Vilniaus miestu, buvau gal kuo tai susirūpinusi ar ką (gal dėl statybų?), ir vėl man priartėjus tas žmogus užgrojo TĄ melodiją. Visi rūpesčiai kaipmat pasibaigė.

Tai va tokių būna stebuklų nerimtame gyvenime.

O kai šiandien vėl eidama gatve išgirdau tą žmogų, jis jau grojo visai kitas melodijas. Ko jam groti mano melodiją, kai man ramu ir paprasta gyventi. Tik šį kartą artėdama prie Muzikanto sugalvojau, kad va taip angelai ir gyvena tarp žmonių. O kai priėjau ir pažiūrėjau į jį – nu tikrai, Angelas. Atskleidusi didžiąją paslaptį labai džiaugsmingai ir širdingai Muzikantui (Angelui) pasakiau ačiū, jis, aiškiai žinodamas, kad pažinau, man pasakė ačiū, ir abu patenkinti nuėjom savo keliais. T.y., aš nuėjau, o jis liko groti melodijas tų, kuriuos reikėjo padrąsinti. Sakau pasidairykite angelų visur kur.

Advertisements

4 Comments

Filed under Istorijos, Pagalvojau

4 responses to “Iš Angelų gyvenimo

  1. absoliučiai nerealiai teisingai čia parašei

  2. Aurelija T

    Labai graži melodija..

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s