Rasos

Na ir dienelė!

Tokio gražaus Vilniaus seniai nemačiau. Užlipau and 3 kryžių kalno,  virš Vilniaus ūkanose prisėdau ant žolės (pasikišau šaliką po užpakaliu) ir sėdėjau sėdėjau užburta. Kažkuriuo metu ūkanose atsirado šviesos properša, ir pusė Vilniaus buvo keistai auksinė (virš properšos), o kita pusė – keistai melsva. Žmonės ateidavo, pasifotkindavo, nueidavo, visokių istorijų sužinojau ir pamačiau, ir negalėjau nė pajudėti iš grožio. Dėl visa ko pranešiau Rūpestingam Žmogui, kad jei iki sekmadienio nepasirodysiu, tegul ateina manęs nuo kalno nukelti. Bet galiausiai pavyko pačiai iš tų burtų išsivaduoti.

Jau galvojau eisiu namo, kai nuo kalno nulipau. Bet žiūriu, kažkaip labai jau arti tos Rasų kapinės stebuklingai atsirado. Pagalvojau, kodėl gi neaplankius šimtamečių klevų. Vėl buvo labai gražu ir visa kita. Bet jau visai vakarėjo. Reikia namo, galvoju. Išeinu – kaip sykis autobusas iki stoties, išlipu stoty, jau išsitrauksiu vienetines beprotiškai gražias pirštines su aguonomis šviesiai pilkame fone. Dalia padovanojo (Dalia, nebijokite, pabaiga bus laiminga). Ir ką sau galvojate??? Pirštinių nėra.

Pagalvojau, kad palikau autobuse, nubėgu iki stotelės, suspėju į tą patį autobusą, puolu iki sėdynės – pirštinių nėra. Nu ką, galvoju, reikia grįžti ir ieškoti. Būčiau savo megztas pametusi, neieškočiau, pasidžiaugčiau, kad kažkas rado ir kad gal tas kažkas niekada neturėjo tokio gražaus megzto daikto. Bet čia dovana, taip įžūliai ir besaikiškai išprašyta. Gėda.

Grįžtu į kapines, apeinu visą didelį ratą atidžiai besidarydama – žemė gausiai padengta auksiniais lapais, aguonos šviestų iš tolo, bet nešviečia. Na ką, einu, galvoju apie pirštines, jas mezgusią Dalią, galbūt radusį žmogų, bendrai gyvenimą ir visa kita. Prisimenu, kad kapinėse buvo nemenkas būrelis jaunų žmonių, jiems ten paskaita ar kas buvo, jie skaitė kažką lenkiškai iš lapų, be to, kai ėjau tą pakartotinį ratą, daug kur degė ką tik uždegtos žvakelės, vadinasi, jie ėjo mano pėdomis. Maniau, tikrai tie jaunuoliai rado, ir tikrai džiaugsis jomis ir dėkos už radinį. Ir kai jau susitaikiau ir mintyse atsiprašiau Dalios, ir jau sukau link vartų, staiga žiūriu – mano gražiosios pirštinės. Va taip ir nufotografavau, kaip radau. Nuo to vaizdo toks džiaugsmas apėmė, ir ne dėl to, kad radau, o dėl to, kad kažkas taip gražiai jas padėjo.

IMG_3406m

Tame visame smarkiame džiugiame susijaudinime radusiam žmogui vienu metu palinkėjau visko – ir gero vakaro, ir gero gyvenimo :))) Jaučiu suveiks linkėjimas, nes emocinis užtaisas buvo labai stiprus. uffff :))))

IMG_3403m

IMG_3347m

IMG_3348m

IMG_3363m

IMG_3364m

IMG_3368m

IMG_3370m

IMG_3371m

IMG_3373m

IMG_3377m

IMG_3380m

IMG_3382m

IMG_3392m

IMG_3397m

IMG_3398m

Advertisements

6 Comments

Filed under Istorijos, Vaizdai

6 responses to “Rasos

  1. Ak ak ak… uzu sirdies susigriebus sedziu… nuo nuotrauku grazumo ir sviesumo, nuo istorijos sekmingo pasibaigimo…
    Rasos mano skersi-isilgai isvaiksciotos, bet tik vasara, tokiu auksiniu seniai seniaiiii ju nemaciau. Ak.

  2. Dalia

    Kaip mėgstu laimingas pabaigas!… bet Daiva, aš ir kitas būčiau numezgusi, juk taip smagu, kai reikia kam…

  3. upsa

    as tai turbut nebuciau tu pirstineliu taip palikus…. ne ish godumo,aishku, gryniausiai per gera shirdi…… kapines….naktis…o ir shalta…ir gal dar seimininkas nepasiges…arka….mazha kas nutikt gali….:/

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s