Kelias

Perskaičiau nuostabią knygą! Man atrodo, kad ji pati mane susirado, nes jau senokai neskaitau knygų. O kai skaitau, tai ne taip, kaip kadais skaitydavau, ir ne tas, kurias kadais skaitydavau. O šita ėmė ir įsibruko į rankas.

Net neskaitydama esu biški priklausoma nuo knygynų, sukus apsisukus suku į pakeliui pasitaikantį ir apžiūriu viską, ką tik galima jame rasti. Kartais net kelias valandas užtrunku, sukeliu, matyt, įtarimų pardavėjams (viename knygyne (jame labai paslaugūs ir mieli pardavėjai/konsultantai) kokius penkis kartus prieina paklausti, ar nereikia padėti), nes tiek ilgai praslankiojus nieko nenusiperku.

Va taip vieną sekmadienį užsukau į vietinį knygyną ir staiga nei iš šio nei iš to prisiminiau, kad buvo-kažkokia-knyga-apie-Jokūbo-kelią, o gal net ir visos dvi, o gal ir trys net, o gal ir nė vienos nebuvo? Apžiūrėjau kelionių skyrių, tada lietuvių autorių, tada perkamiausių, tada nukainuotų, tada dar kelis ratus apėjau pasieniais – nieko panašaus. Nuslenku prie pardavėjos, sakau, kad nežinau nė autoriaus, nė pavadinimo, bet ieškau knygos apie kelionę Jokūbo keliu. Pardavėja susidomi, išgirdusi apie piligrimus siunčia į Katalikų pasaulio knygų skyrių, bet ne ten man reikia, tą tiksliai žinau. Pardavėja azartiška, taip užsikabina už tos minties apie knygą, kurios nei autorius, nei pavadinimas nežinomas (aš net tiksliai nežinojau, ar tikrai buvo tokia knyga, ar aš pati sugalvojau), kad dabar jau abi vėl iš naujo visus minėtus skyrius išžiūrime – nėra. Nėra tai nėra, aš visai patenkinta ir tokiu pasikuitimu po knygyną, nelabai man tos knygos ir reikėjo, tik labai patinka ką nors surasti va taip, kai neturi jokio rimto užsikabinimo.

Vakare vėl prisiminiau ir puoliau prie Guglo. Guglas pasikrapštė pakaušį ir sako man, tai žie, ne Kristinos Stalnionytės knyga? Kelias į Santjago de Kompostelą? Kaip tik dabar perprus pigiau Patogupirkti? Ahaaaaa…turbūt ta, ir puolu pirkti:))))

Taip ta knyga įsibrovė pas mane. Ir nė sekundę nepasigailėjau. Jau pati knyga man tokia graži – gausu nuotraukų. Jei net neskaityčiau, sekciją (jei kada nors tą liaudies apdainuotą baldą įsigyčiau, netyčia užsimaniusi gražiai gyventi)papuoštų, bo viršelis gražus, ir pati knyga solidžiai atrodo, gražiai išleista. 

Jau autobuse pradėjau skaityti, visai ne iš eilės, atsiversdama bet kur, perskaičiusi skyrių iki galo, susirasdavau jo pradžią, paskaitydavau iki pradėtos vietos, o tada vėl bet kur atsiversdavau, va taip ją ir perskaičiau, gabalais, ne iš eilės. Ir tik dabar suprantu, kodėl. Taigi ta knyga apie buvimą, apie kūrybą gyvenime, apie neskubėjimą, apie neplanavimą. Tokiame buvime jokios eilės nėra, yra tik tas, kas yra tuo metu. Todėl taip ir skaitėsi.

Atrodė, kad labai jaučiu, ką Kristina rašo, atrodė, kad einu tyliai kažkur greta ir viską matau, jaučiu, užuodžiu (ant kelmelio nesėsk, pyragėlio neėsk ir t.t.). O kartais atrodydavo, kad nieko neskaitau, kad Kristina pati man pasakoja. Atrodydavo, lyg sutinku ją, kaskart išėjusi pavaikštinėti. Kad vaikštinėjam ar prisėdam kur nors ir ji pasakoja, pasakoja, tai pasikrizendama, tai susigraudindama – aš irgi ašarą nubraukiu labai jautriais momentais :))

Kartais norėdavau jai (nors dažniau – šalančiam Mauriukui) kojines ar kokią didelę vilnonę skarą duoti:))) Na įtraukė mane, labai įtraukė :)

O svarbiausia, kad skaičiau skaičiau ir aiškiai pajaučiau, kad tas Kelias gali būti širdy, o būdamas širdy jis būtų ir kasdienoj, kur bebūtum, kas bebūtum. Galima kasdien eiti Keliu, net niekur neinant. Galima kasdien neskubėti, galima neturėti to, ko net nereikia, bet ką nuolat velki ant kupros, nes bijai neturėti, nes jauties esantis tik tol, kol turi. Galima kasdien dairytis ir matyti kaip keičiasi gamta, kokie gražūs ir grakštūs būna medžiai be lapų, kaip jau vasario antroj pusėj keistai nusispalvoja kai kurių medžių pumpurai, nors dar labai šalta lauke. Galima dairyris, galima sustoti ir su nepažįstamais žmonėmis pakalbėti, galima imti pastebėti, kad nuolat sutinki tuos pačius žmones, visai skirtingose vietose, bet tuos pačius. Galima viską, ką tik nori… jei išdrįsti sustoti ir nutilti, jei nustoji tikėti, kad REIKIA turėti (mažų mažiausiai) Planų ir Ambicijų, Gerą Tarnybą, gyventi išoriškai Gražų Gyvenimą, nuo kurio viduje tikras pragaras gali užvirti. Jei nustoji siekti, ir imi būti.

Esu labai dėkinga autorei už gyvą, lengvą, džiaugsmingą pasakojimą, už galimybę patirti, ne tik perskaityti :)

Dabar knygą turbūt norės artimieji skaityti, vėliau galėsiu pasidalinti, jei bus norinčių, bet neturinčių savo knygos.

Čia galima rasti pokalbį su autore.

Dar čia galima pažiūrėti.

Advertisements

9 Comments

Filed under Istorijos, Keliaujam?, Malonumai

9 responses to “Kelias

  1. RasaJ

    Kažkada, jau gana seniai, įspūdžius apie pačios nueitą šį kelią labai gražiai aprašė viena mūsų virbalų draugė – kita Daiva. Jei kartais neskaitei:
    http://grazuolevasara.blogspot.com/search/label/Mano%20Camino
    Jokia kitų žmonių kelionė manęs dar taip neužbūrė kaip ši. Ir jokia nepasėjo tokio ilgesio ir tokio noro. Gal kada nors…
    Ir dar ta pačia tema – rudenį Scanorama rodė lietuvio dokumentinį filmą “Sapnuoju, kad einu”. Tai jame jo kelionė pėsčiomis nuo namų durų Vilniuje iki Santjago de Kompostelos (4500 km).

  2. Jau senokai galvoju, kada man norėtųsi ir realiai nors praeiti bent dalimi to kelio. Be to, ne taip seniai teko lankytis poroje vietų pro kurias Jokūbo keliu traukia piligrimai. Kažkaip įkvepiančiai atrodo.
    Aš pilnai sutinku, kad ir širdyje/viduje pilnai galima eiti tuo keliu niekur realiai nekeliaujant. Bet man atrodo, kad ne kiekvienas žmogus gali tai padaryti,t.y. rasti tą ramybę, todėl fizinė kelionė Jokūbo keliu kartais gali vesti link vidinės/dvasinės kelionės, kuri gali tęstis net ir nuėjus tuos 800 km. Kartais žmonės nė patys nesuvokia, kad kažko ieško. O kartais ir joks kelias nepadės.
    Taigi, skaičiau aš tą knygą. Ir kad ir kaip keista, ji manęs visai nesujaudino. Aš net likau kažkaip nusivylusi skaitiniu… Man pasirodė, kad autorė pasiskubino išleisti knygą ne iki galo ją subrandinusi. Matai, kaip skirtingai galima vertinti.

  3. Kad zinotum, su Kokiu Malonumu tavo teksta perskaiciau! Smagu. Ir dar smagiau butu, jei kuo daugiau zmoniu tai suprastu, kad kelias ir yra pagrindinis dalykas, kad nera kazkokio kelio i kazkokia laime, kad laime ir yra kelias…
    O tuo Jokubo keliu, irgi gabalais, man teko pasivaikstineti. Ir Pirénuose, ir ne tik juose. Nes tas kelias eina ir per mano “kaima”…
    Knyga sudomino, reikes ir man jos pasiieskoti, nes idomu yra lietuviskas poziuris i ta chemin de Compostelle, nelietuvisku jau skaiciau ;)

    • Gal atsiųsti knygą?
      Kaip įdomu, kad ir per tavo “kaimą” eina kelias, gal kada pamojuosiu eidama, negali žinoti :))
      o knygą tai tikrai galiu atsiųsti, nesidrovėk, jei norėtum :)

      • O, sukilo noras pasivaikscioti? Gerai gerai :)
        Del knygos – taigi duok ja pirmiau artimiesiems perskaityti, as jau gal kaip nors paskui… kada nors. Kaip sakai – kas zino, gal Vilniuj susitiksim, jei dar nebusi isejusi? Apsimainytumem daiktais, naturiniais mainais: tu man knyga – as tau dubeneli :D

      • Ilona, už dubenėlį tai aš tau ir visą dideliausią skarą ar ką kitą numegzčiau, ne tik knygą :))

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s