Svečiai

Gal, sakau, vėl pamezgam?:))

Labai patogų daiktą išgalvojau, norėjau ko nors sukryžiuojamo prieky ir surišamo nugaroj. Bet nenorėjau to trikampės skaros trikampio, pusmėnulio formos skara irgi netiko, nes norėjosi kažko plataus, didelio…na tokio visokio. Tai paeksperimentavau ir pasidalysiu :)

Aišku, siūlus imam Noro :)))) Šį kartą rinkausi Noro Kirara, labai labai nuostabus siūlas iš vilnos, medvilnės, šilko ir angoros. Labai su šiluma prisimenu, kaip su Rasa Liuksemburge dūsaudavome prie tos Kiraros, aišku ir pasipirkdavom jų, bet paskui vis tiek eidavom atgal į parduotuvę ir dūsaudavome jau prie kitų, dar nepirktų spalvų :)

Jei paskanduosime Ki-ra-ra Ki-ra-ra..gal ilgai netrukus ir Vilniuje jų pasirodys. O kol kas labai tiks bet kurie kiti, gal Noro Silk Garden Lite arba Silk Garden Sock? Reikia nemažai, bent 500 metrų, bet rūbas irgi nemenkas, visas megztinis, tik toks palaikis :)

Aiškaus recepto nerašysiu, tik patį principą nupasakosiu.

Reikia uždėti kokias penkias akis ir vidurinę akį iš abiejų pusių pažymėti žymekliais, geriausia skirtingų spalvų, ir tada reikėtų atsiminti, kurios spalvos žymeklis yra pirmas – nebereiks daug skaičiuoti ir bandyti suprasti, kuri čia eilė.

Taigi, tas uždėtas penkias akis pamegzti, kokias dvi-tris eiles. Po tų kelių eilių megzti iki žymeklio, įterpti vieną papildomą akį (mėgstamu būdu, aš paprastai uždedu siūlą ant virbalo, o kitoj pusėj akį išmezgu persuktą), perkelti žymeklį, išmegzti vidutinę akį, perkelti antrą žymeklį ir įterpti dar vieną akį. Taip platinau kas šešias eiles.

Platinant kas šešias eiles megzti tol, kol bus sumegzta šiek tiek mažiau negu pusė siūlų. Tada kiek tik širdis pageidauja eilių pamegzti tiesiai, bet mezgant tiesiai būtina įmegzti kiek nors trumpų eilių. Kiek – nežinau, megzti ir žiūrėti pagal formą.

Siaurinti lygiai taip pat, kaip ir buvo platinama – kas šešias eiles, tik jau sumegzti dvi akis prieš pirmą žymeklį ir po antro žymeklio.

Pavadinau jį “Svečiai”, pagal trylikto amžiaus persų poeto Rumi eilėraštį, kurio pavadinimas į anglų kalbą išverstas “The Guest House“. Nors tas eilėraštis man nežmoniškai patinka, jau seniai buvau jį pamiršusi. Bet kai baigtą ir išskalbtą skarą paėmiau į rankas, tos visos spalvos man iškart priminė tuos visus Svečius, kurių kasdien sulaukiame, akimirksniu grįžo tas eilėraštis. Keista. Skaroje mačiau viską, kas tik aplanko žmogų. Gal kad ir spalvos labai labai skirtingos, ir siūlas netolygus, visokių kupstelių ir grumstelių, taip pat labai švelnių vietų.

Gražios dienos!