O gal tikrai?

Ar nepažįstama situacija, kai esate su kokiu nors žmogumi, bet tik viena ausimi girdite, ką jis ar ji kalba, kai fiziškai esate šalia kokio nors žmogaus ar žmonių, bet mintys toli toli? Aš dažnai taip jaučiuosi. Dažnai galiu skirti tik vieną ausį, tik dalį dėmesio, fiziškai lyg ir esu vienoje vietoje, bet mintimis persikeliu visai kitur. Kalbuosi su kažkuo ir kartu galvoju, ką darysiu ar su kuo susitiksiu vėliau, ar net ką mieliau daryčiau tuo metu, kai imituoju savo buvimą. Tas vargina, kelia nepasitenkinimą, jauti, lyg  iš tavęs  būtų atimamas tavo laikas ir tavo malonumai.  Beveik pradedi jaustis auka, o tai turbūt vienas iš blogiausių dalykų, galinčių žmogui nutikti. Labai ilgai maniau, kad taip tiesiog yra, ir jei negali išvengti tokių susitikimų ar susidūrimų, turi tiesiog pakentėti ir sprukti vos tik gali. Arba gali rinktis nebendrauti, neklausyti, neimituoti buvimo.  Dalis gyvenimo grožio – ta daugybė galimybių, iš kurių galime rinktis. Niekada nebūna taip, kad pasirinkimo nėra. Pasirinkimas yra visada, ir visada pasirenkame patys.

Gal dėl to, kad apskritai mėgstu nebūti tarp žmonių, kad mielai ir nuoširdžiai renkuosi tik kelių žmonių draugiją, kad priverstinis bendravimas man sukelia nemenką erzulį, Sharon Salzberg mintys apie buvimą tam tikroje situacijoje visa savo esybe, apie visišką dėmesingumą ir sąmoningumą esant su kuo nors, mane taip palietė, kad norėjau skaityti vėl ir vėl tuos pačius puslapius, kad kuo labiau suprasčiau ir pajausčiau. Ir pasidalyti tuo.

Staiga suvokiau, kad būdamas ten kur esi, matydamas žmogų, su kuriuo esi, klausydamas jo ar jos, atrandi dar daugiau savęs (čia turbūt aktualu egoistiškiems intravertams :) ), nors seniau atrodė, kad tik prarandi savo laiką ir malonumus. Skiręs kažkiek laiko žmogui, kuriam tuo metu reikia dėmesio, ir būdamas visiškai dėmesingas ir pamiršęs kuriam laikui save, gali pagaliau imti ir pažinti kelis dešimtmečius pažįstamą žmogų, kurio iš tikrųjų niekada nepažinojai. Gal taip gali netikėtai atrasti bendramintį, bendrajautį, mokytoją, mokinį, etc.? O gal tas žmogus jau seniai mirksta tose pat problemose. Ir jau niekas jo ar jos nebenori klausyti, visi nori tik sprukti į šalį. Bet gal jei nors kas nors su tuo nelaimėliu ar ta nelaimėle būtų nuoširdžiai atidus ir dėmesingas, tų nelaimėlio problemų sumažėtų? Gal žmonės taip mėgsta nešiotis su savimi problemas ir rūpestėlius tik dėl to, kad kitaip nesitiki gauti dėmesio? Gal, gal gal…tų gal gali būti labai daug, nepabandęs nesužinosi. Turbūt nelabai įmanoma, o gal ir nelabai protinga, imti ir per sekundę pasikeisti. Aišku, kad nereikia pulti prie kiekvieno žmogaus ir demonstruoti savo dėmesingumą:))) Gal galima netgi pradėti nuo savęs? Gal reikia kažkiek minučių per dieną skirti pagaliau pažinti save, išgirsti save, pamatyti, ir neatsumti?

Kaip ten bebūtų, jei nori būti laimingas, turi mylėti pasaulį. Bet dažnai atrodo, kad jei jau kalba prasideda apie mylėjimą, be dramų neišsiversi. Atrodo, kad tas   pasaulio ar visų žmonių mylėjimas yra valdomas kokio nors specialaus mygtuko paspaudimu ir kad mygtuką turi paspausti tik tada, kai tiesiogiai susiduri su tuo pasauliu ar žmonėmis. Ir kai perskaitai, kad besąlygis buvimas su žmogumi ar žmonėmis, visiškas dėmesingumas, atidumas, sąmoningumas yra tikriausia meilė ir kad nereikia jokių dramų, jokio aukojimosi, kad iš tavęs nieko neatimama … tai arba nepatiki, arba, kaip tik, labai patiki ir visomis ląstelėmis suvoki, kad laimingai gyventi taip paprasta, jei tik pasirenki gyventi laimingai :)

Ši žinutė atsirado per Sharon Salzberg knygą “Lovingkindness” :)

Advertisements

4 Comments

Filed under Aktualijos

4 responses to “O gal tikrai?

  1. Labai seniai viename rusiškame žurnale (tai dar iš to laiko, kai tik rusiški prieinami buvo…) radau rimtą straipsnį apie laimę, visko nepamenu, bet labai gerai pamenu leitmotyvą – nori būti laimingas, atsiduok pilnai kitam! Paradoksas?… Bet pakartoja Tavo mintį (H.Nagio žodžiais):

    “Nebijok nebūti.Tik tada,
    atiduodamas save, save atrasi.
    Kaip Tibeto užsimūrijęs šventasis
    atsiskyrėlis kalbėsiesi su visata
    ir suvoksi, kad esi tiktai mažytė, nereikšminga
    dulkė Paukščių Tako, snaigė sniegui sningant,
    suledėjusios miglos kristalo atšvaita,
    kuri vos pradėjusi žėrėt jau dingo.

    Visą atiduok save. Visai. Ir būk laimingas.”

  2. Aciu uz pasidalintas mintis.
    Man irgi taip buna, kaip rasai, cituoju: “fiziškai lyg ir esu vienoje vietoje, bet mintimis persikeliu visai kitur.” Ir nieko negaliu su tuo padaryti, taikstausi. Bandziau atidziai klausytis pasnekovu, su kuriais tuo metu fiziskai reikejo buti salia, bandziau nuosirdziai dometis, ka pasakoja, tikejau, kad galima rasti, vel cituoju: “bendramintį, bendrajautį, mokytoją, mokinį, etc.? “. Bet. Neretai tai buna zaidimas i vienus vartus: jis pasakoja pasakoja pasakoja, negali net isiterpti. Daznai taip ir lieki tik klausytojas… Todel iki siol megstu nebuti tarp zmoniu. O kai pasisakau esanti “asociali” – visi juokiasi :) Tada as juos, tokius besijuokiancius, myliu.

    • Ilona, sveika atvykus į asocialų klubą:))
      kita vertus, aš pati dažnai labai mėgstu apie save pasakoti, turiu kontroliuotis, kad viskas netaptų tik apie mane:)

      Apskritai, nemažai bendravimo yra visiškai beprasmiškas. Reikia kažkaip labai susivokti, ir arba bendrauti tikrai, arba visai nebendrauti. Tas beprasmiškumas dažnai būna abipusis. Ir tau nereikia, ir kitam – ne, bet kažkokios visuomenės normos verčia pakentėti.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s