Dešimt dienų toliau

Jau sakiau, kad keltis reikėdavo ketvirtą ryto. Atrodo baisu, bet iš tikrųjų buvo visai nesunku, visad prabusdavau prieš pat gongą ir dar kelias minutes ramiai pagulėdavau, taigi net nebūdavo to šoko, kai staiga pasigirsta gongas, net širdį perveria, ir net nesusivoki, kur esi. (tarp kitko, dabar girdžiu bažnyčios varpus namuose, šalia yra bažnyčia. labai keistai geras jausmas iš to kyla, atrodo, kad tas gongas kviečia medituoti, valgyti arba miegoti).

Tarp gyvenamojo namo ir meditavimo salės buvo pieva, ją reikėdavo pereiti kas rytą. Kai pirmą rytą išėjau iš gyvenamojo namo, maniau, kad niekada nesu nieko gražiau gyvenime mačiusi. Vėlai vakare arba naktį lijo ir tą ankstyvą rytą atrodė, kad žemė alsuoja, virš pat pievos kilo rūkas, bet tas rūkas, kuris išsisklaido nepakilęs nė metro, šalia takelio švietė maži žibintėliai, o rytuose (į tą pusę eidavome) jau lyg vos vos šviesėjo dangus. O kai po dviejų valandų išėjome iš salės, buvo beveik pusė septynių, tekėjo saulė ir gamta buvo dar gražesnė. Daugiau nė vieną dieną ketvirtą ryto tokio stebuklingo vaizdo nebuvo, bet vis tiek kasryt išėjus į lauką apimdavo kažkoks labai geras jausmas, gyvenimas atrodydavo toks gražus, kartu toks paprastas, nereikėdavo nieko daugiau negu tuo metu būdavo.  Labai patikdavo pastovėti kokią pusminutę ir pažiūrėti, kaip dar beveik tamsoje takeliu moterys traukia medituoti, kiekviena sau, ne būriu, taip tyliai kažkaip. Prieini salę, prieangyje palieki batus, labai tyliai atidarai duris, kad niekam nesutrukdytum ir eini link savo matrasėlio, visiems buvo skirtos vietos ir vietos keisti nebuvo galima. Atėjusi jau visad rasdavau tiesiom nugarom sėdinčių žmonių, visiškai panirusių į Kažką, kas man buvo nepažįstama ir nelengva, jau nekalbant apie tiesią nugarą. Su labai pagarbiu pavydu, jei tik toks įmanomas, žiūrėdavau į tuos žmones:))

Man ten labai aiškiai jutosi, kad laikas visai kitoks. Valandos pertrauka būdavo tokia ilga, kad laiko užtekdavo visiškai viskam. Man atrodo, ten apskritai skubėdavau tik ryte prausdamasi, visą kitą laiką buvo galima tiesiog būti, nesukant galvos dėl laiko. Gongas visada pasakydavo, kad jau laikas, taigi visai nereikėjo žvilgčioti į laikrodį, aš jo net neturėjau. Mieste valanda yra niekas, viens ir nebėra. O ten per tą valandą aš spėdavau pamiegoti (man būtinai reikėdavo pagulėti per kiekvieną pertrauką, kad pailsinčiau kreivą nugarą, tai kartu ir numigdavau), apeiti dešimtis ratų, patyrinėti viską aplink (ten visiškai laukinė gamta, žmogus nesikiša, auga viskas, kas nori augti, gyvena viskas, kas nori gyventi, pilna vabalų, visokiausių spalvų, net erkių. Keliose vietose kabo įspėjimai saugotis jų), mintyse nuodugniai ką nors su kuo nors aptarti ri išnagrinėti iki detalėlių (nutildyti protą man buvo sunku ir iki pat galo pavyko tik šiek tiek, bet man ir tai labai didelė pažanga), staiga suvokti ką nors, ko niekaip negalėdavau suvokti (pavyzdžiui, kaip suprasti, kuris tikras, geras sprendimas, kai šokinėji nuo vieno prie kito, kai negali apsispręsti), pasėdėti ant suolelio, pažioplinėti, sugalvoti mezginių modelių (tarp kitko, ten tiek daug idėjų  man kilo, ir ne tik man, kai buvo galima kalbėtis, daug kas sakė, kad nerealiausių idėjų kilo, labai daug kūrybinio įkvėpimo), ir po viso to veikimo / buvimo  paisrodydavo, kad dar kokių penkiolika minučių iki meditacijos. Ir tikrai, kuo nuoširdžiausiai nustebdavau. Kartu tas laikas man visai neprailgdavo. Na gal išskyrus kelias dienas. Aštunta diena buvo gana sunki, jau buvau pradėjusi jausti nuovargį ir tikrai laukiau šeštadienio. Apie išvažiavimą anksčiau negu šeštadienis negalvojau, buvau pasiryžusi išbūti iki galo, kas bebūtų. Labai aiškiai žinojau, kad noriu išbūti. Aiškiai žinojau, kad ten esu dėl savęs, kad tai vienas geriausių dalykų mano sąmoningame gyvenime. Tik mano protas tuo abejojo ir man vis zyzė. Bet jau buvau supratusi, kaip reikia pajausti, ko noriu iš tiesų ir nepasiduoti proto provokacijoms. Tai per kelias pertraukas pavyko vėl gerai pasijausti ir pasistengti būti čia ir dabar, nelaukti šeštadienio ir neerzinti savęs. Ir už tai buvo atlyginta. Devintą dieną taip sekėsi susikoncentruoti per meditacijas, tokia produktyvi diena buvo, kad vakare jaučiausi labai dėkinga, kad dar esu ten. Man atrodo išmokau pamoką nepasiduoti impulsui vos kas, nesikarščiuoti, išlaukti tą laiką, kai norisi viską mesti, nes negali žinoti, kas dar laukia, ir per visokius impulsus gali netekti tikrai labai įdomios patirties.

Dar kažkuri diena prieš tą aštuntą buvo sunki, kai negalėjau visai susikoncentruoti, kai tiesiog kiurksoja ir tiek, bet dabar jau niekaip neprisimenu kuri. Man atrodo, gal šešta. Tada kokį pusdienį galvojau, kad man ta technika nepasiduoda ir aš jos vis tiek nepraktikuosiu vėliau. Bet pabėgti minčių nebuvo, nes visa kita man patiko :)

Dar viena sunki diena buvo dešimta, kai nuo ryto dešimtos valandos buvo galima kalbėti. Pirmos minutės buvo košmaras. Vėliau pasirodė, kad ne man vienai, nemažai kam buvo baisu. Vėliau kalbėjau su belgu, kuris ten jau trečią kartą. Pirmą kartą ta kalbėjimo diena jį taip išvargino, kad būdamas antrą kartą, tos kalbėjimo dienos rytą jis išvažiavo nelaukęs pabaigos. Trečią kartą jau išlaukė iki galo, nes mano kambariokė kanadietė buvo jo sužadėtinė ir jai tai buvo pirmas kartas ir jis išbuvo iki galo, kad ji galėtų išbūti. Bet tas kalbėjimas nieko, per kokį pusvalandį visi apsiprato, ir paskui jau buvo neblogai, nors laikas staiga ėmė labai lėtai slinkti, ir vėl ne tik man, daug kas ėmė sakyti, kad kai galima kalbėti, staiga nebėra ką veikti, nerandi, kur pasidėti ir t.t. Bet mano protas sunerimo dėl visai kito dalyko. Kažkada apie pietus atėjus į kambarį pamačiau, kad kanadietė jau susipakavusi, nuklojusi lovą ir jau išvažiuos. Kaip aš irgi užsinorėjau išvažiuoti. Protas ėmė maištauti ir rėkauti, sakyti, ko čia sėti iki ryt ryto, varyk namooooo, atsibooodo, namooo sakau. Siaubelis, aš jau net susivokiau, kad esu nusiminusi, pirmą kartą per visas dešimt dienų. Dar supratau, kad viena iš buvimo ten priežasčių yra išmokti nepasiduoti va tokioms proto provokacijoms. O pasidaviau net nespėjusi pasipriešinti. O tada tai supykau, mintyse treptelėjau koja ir pasakiau protui – ne! Net negalvok! Daugiau tu manęs nebevarinėsi! Ir ėmiau galvoti apie visus gerus, įkvepiančius dalykus, kurių buvo apstu. Ėmiau stengtis pajausti tą dabarties momentą, ir kažkaip pavyko. Protas ėmė rimti, aš iš lėto grįžau į tą buvimo būseną, ir vėl buvo už tai atlyginta. Netrukus atsidūriau būrelyje žmonių, tarp kurių buvo viena ispanė. nežinau, kokio ji amžiaus, bet jau visa pražilusi. Jos kažkas kažko paklausė, ji ėmė kalbėti, nieko ten ypatingo lyg nesakė. Pasakojo, kad dėl aikido jos keliai labai pažeisti – ji tikrai kiek sunkokai vaikšto, kad jai būtina operacija, bet ji atsisakė tos operacijos, ji pasirinko self-healing (leido kūnui natūraliai gydi, nes, anot jos, kūnas gali tai daryti, jei tik nebijai ir leidi).  Ir kad ji jaučia, kaip ten viskas jai atsikuria tuose keliuose, viskas, kas buvo susidėvėję. Ir kad kartais naktimis ji verkia iš skausmo, bet nepasiduoda. Ir kad nepaisant visko, ji nuėjo visus tuos beveik 800 km Santiago de Compostela keliu (o, pasirodo, lietuviškai – Jokūbo kelias), ir jai keliai nekėlė jokio rūpesčio, nors kelias dienas iki išėjimo ji negalėji pakilti iš lovos dėl skausmo, na ir dar kažką. Bet svarbiausia, kad ji pasakė man kažką, ką aš išgirdau ne protu, o širdimi. Nežinau ką, tik žinau, kad mane tai labai sujaudino ir įkvėpė. Ir tą šnekią dieną, iš kurios paprastai jau nieko nesitikima, aš patyriau dvi pačias geriausias meditacijas. Būtent tada pagaliau ir aš patyriau tą meditacijos malonumą ir stebuklą, būtent dėl to man irgi ėmė reikėti jos. Jau ne dėl to, kad skaičiau ir teoriškai žinau, kad tai labai būtina kokybiškam gyvenimui. Dabar jau žinau tai savo patirtimi.

O paskui per arbatos pertrauką labai neilgai, bet labai įdomiai pasikalbėjau su viena olande. Tai vėl buvo toks įkvepiantis dalykas. Aš jai pasakiau, kad man atrodo, man nelabai pasidavė ta meditacija, kurios mes mokėmės. Ji ėmė manęs įvairių dalykų klausinėti ir staiga aš supratau, kad viskas man pasidavė, kad aš gavau tiek daug, net jei ir ne viską, ką gavau suvokiu. Na ar ne atpildas? Ar nevertėjo nepasiduoti protui ir neišvažiuoti nebaigus? Vertėjo, patikėkit :)

Tarp kitko, apie meditacijas sąmoningai nieko nerašiau. Tai būtų labai profaniška, o ir jausmų ir emocijų daug visokių, dar pati net nesusigaudau. Tai nenoriu skubėti ir rašyti bet ko. Kita vertus, čia toks intymus dalykas, kiekvienas pats jį patirs, jei tik norės.

Baigdama galiu pasakyti, kad tos dešimt dienų buvo vienodai įdomios ir sunkios, bet sunkumas buvo tik fizinis, susijęs su ilgu sėdėjimu nejudant, ir tai tikrai tikrai lengva ištverti. Dabar man net sunku suprasti, tai kas gi ten tokio sunkaus :) Jau dabar jis man pasimiršo.

Advertisements

7 Comments

Filed under Aktualijos

7 responses to “Dešimt dienų toliau

  1. Kaip gera buvo skaityti ! Kokia idomi patirtis. Aciu, kad pasidalinai savo ispudziais.
    Tyla ir buvimas su savimi yra géris.

  2. Axis

    Čia psichologės-psichoterapeutės įspūdžiai po analogiško meditacijos kurso
    http://www.culture.lt/satenai/?st_id=4595
    O ta tiesa tai lyg “pagarbiąja tyla” vadinama
    http://www.lt.dhamma.org/code.htm

  3. Aurelija

    Sakau, kad kažkur prapuolus paskutiniu metu. O čia matai, kad išsiruošei… Nuostabus dalykas tyla. Man teko patirti, atrodo 6 ar 7 dienų tylą, tiesa, kitokio pobūdžio. Norėčiau pratęsti, bet kai išėjau dirbti, nebesusidėlioja man viskas, kad išvažiuočiau. :)

  4. labai įdomus pasakojimas

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s