Dešimt dienų

Kai gegužės 22 d. rytą įsitaisiau traukinyje, birželio antroji atrodė nesuvokiamai toli.

Tuo metu prieš akis buvo dar vienas traukinys, tada autobusas ir tada iš pakelės stotelės turėjo paimti kažkoks automobilis. Dar prieš akis buvo dešimt dienų visiškos tylos, visa kita – nežinia. Va taip aš išvažiavau į Vipassanos meditacijos kursus (Vipassana Meditation Course) kažkur Belgijos pakrašty.

Beveik šešios valandos kelionės ir aš vietoje. Viskas taip nerealu, kažkur ateinu, registruojuosi, pildau sutrumpintą anketą. Atiduodu savo visus daiktus, išskyrus keletą drabužių ir prausimosi reikmenis – daugiau savo turėti nieko negalima, gaunu užtiesalą čiužiniui, ant lapelio užrašytą kambario numerį ir keliauju ieškoti, kur gyvensiu visą tą kol kas keistą laiką. Kambaryje randu iš viso tris lovas, tai suprantu, kad gyvensiu su dar dviem moterimis. Pasidedu daiktus, išeinu apsižvalgyti. Toks keistas jausmas, ir kartu tokia laiminga jaučiuosi. Aplink daug gamtos, didžiuliai šimtamečiai medžiai, visiškai laukinės pievos, keletas suolelių, taip gana atokiai vienas nuo kito. Sėdu ant vieno ir laukiu – po poros valandų sriuba, o tada Viskas Prasidės. Valandos prabėga, susirenkame sriubos, moterys vienoje patalpoje, vyrai kitoje – visas dešimt dienų moterys ir vyrai bus visiškai atskirai ir visai negalės susitikti, tik medituos vienoj salėj, bet irgi skirtingose pusėse.

Tiesa, pamiršau pasakyti, kad jokios meditacijos iki šiol mano gyvenime nebuvo, tik teoriškai daugmaž žinojau, kas tai yra. bet kad nėriau, tai nėriau, kad maža nepasirodytų:)))

Taigi, po sriubos pradėjo galioti Noble Silence (kilniosios tylos – nežinau net kaip lietuviškai) įžadas, turėjo būti visiška tyla, net ir galvoje, nebuvo galima niekam žiūrėti į akis, rašinėti raštelių ar pan. Kaip nebūtų keista daugeliui, žinantiems mano plepumą, tas tylos įžadas buvo viena nuostabiausių viso to laiko dalių. Kasdien mėgavausi ta tyla ir tuo nereikėjimu su niekuo bendrauti.

Diena prasidėdavo ketvirtą ryto gongu, garsas būdavo toks, kad pramigti buvo neįmanoma. Pusę penkių jau reikėdavo pradėti medituoti, iš vakaro paprastai būdavo duodamos instrukcijos, kaip ir ką daryti. Pirma keldavosi belgė kambariokė ir puldavo į dušą, kai ji jau valydavosi dantis, aš imdavau atseginėti savo miegmaišį ir krapštytis po truputį lauk, bėgte nusiprausdavau, kad dar kanadietė kambariokė spėtų bent akis prasišlakstyti iki pusės penkių. Ant kambario durų kabėjo tokia lentelė, į kurią įsirašydavome, kurią valandą kuri maudysis, nes nesikalbant kitaip labai sunku susitarti. Bet mes kažkaip net nekalbėdamos ir nerašydamos susiderinom dėl ryto, o kitus kartus kažkaip labai sklandžiai ir draugiškai tuo dušu dalijomės – maudytis būdavo galima tik per petraukas, laikas būdavo suskirstytas po penkiolika minučių vienam žmogui. Apskritai man teko fantastiškos kambariokės. Nesvarbu, kad mes buvom visiškai nepažįstamos ir visai nesikalbėjome ir nežiūrėjome viena kitai į akis. Man jos patiko ir tiek. Ir manau, kad visos trys taip jautėmis. Ir gerai, nes buvo dalykų, kurie gal ir verstų raukytis. Pavyzdžiui toks. Mums buvo duotas sąrašas, ką reikia turėti. Tarp tų daiktų buvo žibintuvėlis ir žadintuvas. Mano namų žadintuvas toks labai jau pažangus, net vadinasi įmantriai – Dream Machine. Tai su ta sapnų/svajonių mašina manęs ten tikrai niekas nebūt įleidęs. Teko paskutinę minutę papirkti tokį plastmasinį paprastą žadintuvėlį už kelis eurus. Tik bėda su juo buvo, kad jis labai tiksėjo. Kai atvažiavusi įdėjau bateriją ir išgirdau tiksėjimą, bateriją išėmiau. Pagalvojau – kaimynės vargs su tokiu tiksėjimu. Bet vakare belgė išsitraukė savo dvigubai didesnį tokį panašų žadintuvą, ir su visu tiksėjimu pasistatė prie lovos. Ai, tada ir aš išsitraukiau:))) Nei man jo reikėjo…. Po kelių dienų ant dušo grafiko pamačiau raštelį, kanadietė kaimynė prašė sukišti kur nors tuos žadintuvus, bo ji niekaip užmigti per juos negali. Bet tas raštelis buvo toks šiltas ir draugiškas, visai nepriekaištingas. Aišku, mes iškart tuos žadintuvus sulikvidavom. Ir visai netrukus ant virvelės, kuria prie lentelės buvo prikabintas rašiklis, pamačiau pririštus kelis dobilėlius. Čia buvo jos padėka, kad sureagavom. O kažkada per vidurį buvimo ten, parėjusi per pertrauką numigti ant lovos kampo radau padėtą keturlapį dobilėlį:))

Kitas dalykas buvo belgės griežimas dantimis naktį, na ir kalbėjimas, toks garsus. Juokingiausia, kad kalbėti ji pradėjo jau pirmą naktį. Ir aš taip staiga nubudau nuo kažkokio balso, kad net nesusivokiau, ar aš čia kalbėjau, ar kas buvo. Paskui dar kitą nakti panašiai nubudau nuo balso, bet nubudus jo nebebuvo, tai ir vėl nesupratau, ar čia aš kalbėjau, ar kas čia buvo. Bet tada jau ji ėmė kalbėti ilgesniais sakiniais ir aš supratau, kad ne aš, bo flamandų kalba. Ai, tas kalbėjimas nieko tokio, aš kai miegalė, tai virst ant kito šono ir miegu toliau. Trečioji kambariokė biški vargo – girdėdavau, kaip ji ten vartosi ir kuičiasi pažadinta, ir neužmiega ilgai. Bet griežimas dantimis gerokai sunkiau pakeliamas. Pradžioj net norėjosi pykti. Bet gal ta labai gera atmosfera visame centre paskatino susivokti, kad gi ji miega ir tikrai negali tuo metu kontroliuotis. O man su ja dar gyventi ir geriau, kai už pusės metro miegančiam žmogui jauti šiltus jausmus, nes pyktis grauš ir kitaip sekins mane. Tai ėmiau nuolat ką nors gero apie ją pagalvoti ir pasiųsti jai meilės ar kažkatai :) Padėjo. Paskui naktinis išgirdusios tą baisų garsą – patikėkit, jis tikrai baisus – abi su kanadiete pagirgždindavom savo lovas kažkaip ten ir griežimas nutildavo kuriam laikui. O dar vėliau aš tiesiog užsikimšdavau ausis, kai tik išgirsdavau:))

Išsiplėtojau aš čia. Taigi, ryte meditacija iki pusės septynių, tada pusryčiai ir pertrauka iki aštuonių, tada vėl meditacija iki vienuolikos, tada pietūs ir pertrauka iki pirmos, vėl meditacija iki penkių, tada arbata su vaisiais ir pertrauka iki šešių, tada valandos meditacija, pusantros valandos ‘paskaita’, pusvalandžio meditacija ir miegoti. Pusę dešimt turėdavo būti užgesintos šviesos, nebeleidžiamas vanduo duše, nebebildama ir t.t.

Pirmas dvi ar tris dienas nuo sėdėjimo be jokios atramos ir sukryžiavus kojas man skaudėjo viską nuo galvos iki kojų. Ir ne vien raumenis, sakau – viską, kaulus, gyslas, kraują ir kitus skysčius. Nu viską :))) Išskyrus sielą. Gal kad jos neskaudėjo, jaučiausi laiminga, negalėjau net patikėti, kad esu ten, kad keliuosi ketvirtą ryto, kad valgau lengvą ir negausų vegetarišką maistą du kartus per dieną ir visiškai nesijaučiu alkana, kad tas valandas tarp meditacijų randu ką veikti labai mažoje teritorijoje, kad man įdomu ne tik medžiai, jų lapai, kamienai, strazdai, voverės, bet net ir dilgelės. Niekada gyvenime nebuvau iš arti apžiūrėjus dilgelės, jau nekalbant apie kitas kiekvienoj pakelėj augančias žoles.  Jaučiausi gavusi didžiulę dovaną iš Aukštybių ir žmogaus, per kurį išvažiavau.

gerai, pratęsiu ryt.

Advertisements

8 Comments

Filed under Aktualijos

8 responses to “Dešimt dienų

  1. Anonymous

    labas, toks gyvas pasakojimas. kaip su tavimi susisiekti? nerandu tavo kontaktų. mano el. paštas dzimbo (@) gmail.com

  2. Ne ką prasčiau rašai nei Elizabeth Gilbert EAT PRAY AND LOVE:) Šaunuolė

  3. oi, kaip džiaugiuosi, kaip aš džiaugiuosi už tave ar dėl tavęs, džiaugiuosi sau :)

  4. Kaip idomu ! Tesk tesk :)

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s