Svečiai

Taigis taigis kaipgis. Dienos lekia kaip sekundės, o aš gyvenu sraigės gyvenimą, tai gerokai atsilieku nuo jų :)

Čia aš apie tai, kad prieš kelis savaitgalius, gal priešpaskutinį balandžio savaitgalį, oficialaus vizito pas mane atvyko Upsa. Iš tikrųjų tai nelabai tikėjau, kad tikrai atvyks, galvojau, paskutinę minutę gali kas nors atsitikti, ir ėmiau džiaugtis tik tada, kai jos traukinys pajudėjo iš stoties. Staigiai tada nubėgau į parduotuvę, nupirkau du bukietus tulpių neplautoms grindims užmaskuoti. Suveikė, jei ką. Tulpes sumerkiau, nubėgau į stotį, susiradau į kurį kelią atvyksta Tas Traukinys ir laukiu. Traukinys atvyksta, aš stoviu strategiškai prieš pat tą vagoną, kuriuo atvyko Draugutė, iškart kokybiškai per langus susimojuojame, tada jau perone gerokai pasiglėbesčiuojame. Tada aš jau apie turistinę programą galvodama sakau – atu sunkiai neši ar ne. Draugutės veidą staiga  sukausto siaubas, iš delikačių Dviejų Vaikų Motinos lūpų išsiverčia necenzūrinis žodis ir ji puola atgal į traukinį. Aš vos neapsimyžu iš juoko perone, ir dar paskui kurį laiką. Pasirodo, ji išlipo kaip kokia damutė tik su renkinuku, o kuprinės nė nepasivargino pasiimti:))) Tai buvo faina, kaip visi bendri mūsų keliavimai, ir šitas prasidėjo nuo juoko priepuolio.

Vakare tiesiai iš traukinio iki sutemų apibėgom Miestą ir nuėjom miegoti padoriai anksti – vidurnaktį. Ryte atsikėlėm, į stotį, papirkom pusrytėlį į traukinį ir patraukėm į beveik gražiausią Liuksemburgo kaimą – Esch-sur-Sûre. Mano mamai tas kaimas buvo bene gražiausias visos kelionės objektas (mes net Paryžiuje buvome, mind you). Tai draugutei pasakau, kad ten bus gražu ir kad lipsim į kalną, prieš tai gaus kavos kalno papėdėj. Išlipam iš autiko (važiavom traukiniu ir paskui autiku), aš jau laukiu, kada ji iš grožio nualps, o ji, dar tik vieną koją iš autobuso iškėlusi pareiškia prieštaravimo nepriimančiu balsu: į-kalną-aš-nelipsiu. Paskui kiek švelnesniu balsu papildo: jei nori, tu lipk, aš papėdėj gersiu kavą ir tavęs lauksiu.

Norėtum, sakau:))) žodž, aš jaučiuosi ekskursijos vadovu ir į kalbas nesileidžiu. Apsipratimui biški pavedžioju ją tomis visomis trimis gatvelėmis (l. gražios, jei ką), ir leidžiu rinktis – kava prieš kalną ar po:))) pasirenkam kavą po kalno ir sau kaip kalnų ožkelės viens du ir jau ant kalno, nedidelis ten tas kalnas. Užlipti buvo verta, bo paskui paėjom tolyn ten ant kalno ir radom nuostabų vaizdelį, su maža bažnyčia (agal ten didelė koplyčia?) vidury laukų, o laukuose arkliai ganosi. Link bažnyčios veda toks platus senais medžiais apaugęs takas, saulė šviečia, laikas, atrodo, kažkelintam šimtmety sustojo. Nu grožis man nesvietiškas. Paskui pasirodo, už tos mažos bažnyčios ar didelės koplyčios dar yra kaimo kapeliai. ir ant kalnelio suoliukas su vaizdu tiesiai į tą šventorių su kapeliais. Nu tikrai, sustojęs laikas, ir kaip pasiutę čiulbantys paukščiai. Kur nori, ten ir dėkis iš gražumo ir laimingumo.

Paskui nusileidusios per kitą pusę radom sumedėjusią rūtą (tą kaimišką augalą). Upsa moteris praktiška ir gyvenimo mačiusi, iškart parovė man daigų, nusprendusi, kad būtinai turiu turėti rūtų darželį, maža kada dar prireiks:)))) Tas rūtas sukišom į mineralinio buteliuką, kuriame dar buvo vandens, užsukome ir aš jas parsitransportavau namo šaknijimui. Reikės pažiūrėti, kokia ten padėtis.

Na o vakare atseit kitokia pažintinė ekskursijos dalis. Pažintis su mano siūlais. Bet ir vėl, kai praktiška moteris prie jų pripuolė, iškart mane aprėkė, kad viskas belekaip sudėta ir man taip kokybiškai viską išrūšiavo – noriukas prie noriuko, šilkelis prie šilkelio, grubi vilna prie grubios vilnos, šūdai prie šūdų, kojinių siūlai prie kojinių siūlų, dropsai prie dropsų ir taip visas dešimt dėžių sutvarkė. Aš ekstazėj buvau ir tebesu nuo tokio išrūšiavimo, man pačiai tai buvo misija neįmanoma.

Na o trečią dieną po pusrytėlio portugalų bulkinėj, kur krosanai buvo paprasto nepagerinto batono skonio, gavom l. gerą dar vieną ekskursijų vadovą, nuvedusį mus į puikų muziejų ir greitai aprodžiusį užkampius su miesto panoramomis, kurių aš pati dar nė nežinojau. Tada dar aplankėme kelis žydinčius medžius, ir tada jau buvo traukinys Upsai namo :)

Tai va toks buvo puikus ir per greitai pasibaigęs linksmas savaitgalis.

susitarėm, kad, nebeprisimenu dėl ko, iš Upsos neimsiu tų dvidešimtiems eurų mokesčio už rašinėlį, jei ji norės šitą mano rašinėlį papildyti. Nu bet niekaip neprisimenu, kodėl pažadėjau jai, kad neimsiu to mokesčio. Dabar tas mokestis praverstu, kai reikia dėl tų fotkių išsikaštuoti:/

(fotkiu nebus, bo dar neišsipirkau vietos) :/

(ha, iš fotobaketo leidžia kelti fotkes, tik kokybę jis labai sumažina) :/ (oj, jis nežmoniškai subaisina fotkes:/, negaliu tokių dėti)

Advertisements

10 Comments

Filed under Aktualijos, Keliaujam?, Linksmos istorijos

10 responses to “Svečiai

  1. telegrama

    staiga prisiminiau, kad neparodei karaliu rumu tsk atvarau penktadieni tsk pirk makaronsu tsk upsa tsk

  2. lapai

    o kaip kokybiškai pakeliavot, ypač po siūlų dėžes :D

  3. As irgi, as irgi kartu pakeliavau ! Labai gera skaityti, tu taip smaiksciai rasai, tiesiog traukte traukia skaityti toliau ir daugiau :) Del fotkiu tai… na ka padarysi, tenka isivaizduoti, o tai nera taip jau blogai irgi.

  4. upsa

    dar, shitaji…liksiu paslaptinga nepazhystamoji….:))) nors, aishku, tas dezhiu tvarkymas ir rutu skabymas gerokai kenkia tokiam ivaizdziui://

  5. upsa

    haha, rashineli uzshskaitysiu beveik tiksliu:) Shita, – gal ir gerai del tu fotkiu,- nesimatys raukshliu ir jau gerokai nebesportishkos figuros :)

  6. miadžikas

    žinokit norit jūs to ar nenorit, bet aš ką tik pakeliavau kartu. ir nieko čia nepadarysi.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s