Saar…kas?

Pokalbis prieš kažkiek mėnesių:

– Kaip tas Saar-kažkoks miestas, kuriame aš siūlus perku?

– Sarburgas?

– A, jo, turbūt.

Pokalbis prieš kažkiek mažiau mėnesių:

– Siūlus, žinok, aš perku Sarbriukene..

– Jo? Ne Sarburge?

– Man rodos, Sarbriukene..

– O ten krioklys vidury miesto yra?

– Nežinau, neprisimenu. Lyg nebuvo…bet nežinau.

– Įpuolei į tą siūlų pardę ir nieko nebematei.

– Bet gal būčiau mačius, paskui-gi išpuoliau…gal vistik Sarbriukene.

hehe..jo, paskui jau garantuotai žinojau, kad tikrai ne Sarburge, bet vis planavau ir į jį nuvažiuoti. Bet kartais tie maži miesteliukščiai mane taip nervina, kad aš juos demonstratyviai ignoruoju. Bet kartais man jie patinka.

Tas Sarburgo krioklys vidury miesto interneto fotkėse man įspūdingas neatrodė. Daugmaž trys akmenys ir biški vandens. Bet kai pamačiau gyvai, tai oho, buvo įspūdingoka. Tas krioklys toks nemenkas, ir garsiai garsiai šniokščiantis, ir akmenys ten ne trys, o visas geras skardis.  Bet labai nefotogeniškas ir fotkėse atrodo kaip trys akmenys, tai nerodysiu:)))

Bet parodysiu kaip kopiau į vynuogynus, lab geras pasivaikščiojimas.

Užkopusi pėsčiomis į visą tą kalną, į pačią jo viršūnę, susivokiau, kad kitu šlaitu galima leistis tais ant lyno pakabintais vežimaičiais. O, pagalvojau, puiku, – nusipirksiu vandens, atsigaivinsiu ir tada kaip Suaugusi-Rimta-Gyvenimo-Mačiusi-Moteris nusileisiu vienu tų vežimaičių.  Ir ta mano aukščio baimė man atrodė ponų išmislas pramanas, net tada, kai stovėjau eilėje prie vežimaičio. O kai man atėjo eilė, kažkas atsitiko, kojos įsirėžė į žemę ir kūnas griežtai atsisakė žengti link vežimaičio. Na ką padarysi. Pabrukus uodegą apsisukau ir ėmiau savo kojelėmis leistis žemyn. Biški palipusi žemyn žiūriu su pavydu į vežimaičius…visi jais važiuoja, nieks nebijo, net vaikai, o aš bijau. NIFIGA tariu ryžtingai ir pasuku atgal.  Eilės dabar jau nebebuvo, tai žetonus renkantis diedukas man net neleido pagalvoti, sako, aik, ko gi stovi .. ir jau tik jaučiu kaip tas vežimaitis man trinkteli į užpakalį (jie ten varo nesustodami), užpakalis paklusniai sėdasi, o aš noriu rėkti – nuuupririškit mane, iškrisiu:))) bet diedukas gražiuoju ten man tokį kažkokį aptvarėlį nuleidžia ir jau po kojomis nebejaučiu žemės.

Spėkit mano pirmas mintis.. prizo už atspėjimą nebus:))) Tos mintys buvo: idiote-tu-nelaiminga-eiktu-šikti-aaaa-paimkit-mane-iš-čia-ojėzusmaryja-faaak-durnė-ofaaaak. nu bet kartu taip juokinga buvo, gal kiek ir isteriškai. Žiūrėjau į dangų ir tada beveik nebuvo baisu, bet vos pažiūrėdavau žemyn ir pagalvodavau, kad jei paleisiu kojas nuo tos kojų lazdelės, tai pyst ir išslysiu iš to aptvaro ir išsitėkšiu į tuos vynuogynus visiems laikams, tai toks siaubas apimdavo. O dar siaubas apimdavo, kai pamatydavau kitus keleivius, prasilenkiančiuose į viršų kylančiuose vežimaičiuose, ir tie žmonės, ypač vaikai, visai nesusirūpinę mosikuodavo kojomis ir visai nelaikė kojų ant to kojų lazdelių. Kokių dešimt minučių košmarų, bet išlipusi tai savimi didžiavausi, tik daugiau viena į tokius reikalus nesileisiu, nafik. Naaa, nebent labai pavargusi būčiau pati lipti žemyn:))

(viskas, išnaudojau viską fotkėms wordpresse man skirtą vietą) :(

Advertisements

11 Comments

Filed under Keliaujam?, Linksmos istorijos, Vaizdai

11 responses to “Saar…kas?

  1. lapai

    chacha, aš kai Paryžiuj sėdėjau toj bloody Velnio rato kabinoj vienutėlė, o ta bloody kabina sustojo pačiam viršuj neva kad vaizdais žmonės galėtų pasigėrėt, tai mintyse smarkiai keikiausi, laaabai iš lėto sukau galvą kadneduokdievenenukristisuvisakabinanafik ir jau nė kojos pirštelio nejudinau, tik meldžiaus, kad greičiau pajudėtume… ir taip tris kartus, nes matyt tie Velnio rato valdytojai galvojo, kad per vieną kartą žmogus negali pasigėrėt panorama iš viršaus. Tai suprantu tave iki paskutinio siūlo

  2. Kad ir nesuprantama man yra aukscio baime, bet taip vaizdingai aprasyta, kad … Skaiciau issisiepus :)
    Nuostabus vaizdai ! O pas mus vynuogynai ploksti, jokiu kalniuku nier..

  3. oi, skaičiau apie tuos vežimaičius – nu tip top apie mane :D.. kai kalnuose slidinėjam, kai reik tuose keltuvuose sėdėt, visad mintyse meldžiuos, kad tik nesustotų, bo tada amba, jie dar nuo vėjo svyruoja ir šiaip atrodo laaabai nepatikimai,o dar jei apačioj geri keli metrai skardžio, uolų ir eglių viršūnių – tai būtent, nu nafik…
    bet vaizdai laaabai liuks

  4. magic

    gerai čia. su tais vynuogynais kriokliais ir vežimaičiais.
    Tik va dėl tų fotkių vietos… kaip bus?

    • upsa

      haha, nesijaudink, miadzhikai….vietos fotkems kazhkaip staiga eme ir neliko, kai jau butu reikeje prisipazhint kiek shikart siulu winia tam Saar-ke prisipirko:)))
      P.S. winia, valdykis, labai necenzurishkai ten tu tuose vezhimaichiuose:/
      P.P.S. geriau pagalvojus, jei siulus pirkai po vezhinaichiu, tai jie nesiskaito.

    • miadžik, nu tai teks išsikaštuoti ir pirkti vietos, savo švelniam ekshibicionizmui patenkinti:/ kiek ten liko nuo siūlų, tiek išleisiu fotkėm:))
      bet upsa padla, nepatyli apie mano naują gėdą su sūlais:/

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s