Naujųjų metų pažadai

Jau tik niekada garsiai nesakykite savo naujamečių pažadų, nes dar kas nors išgirs. Kas nors iš draugų, pavyzdžiui, ir tada bus, kaip man.

Prieš kelias dienas kroviausi Vilniuje lagaminą ir labai suirzau, kad netilpo daugiau kaip pusė MZ nusipirktų siūlų. Pradžioj suirzau, kad netelpa. Bet geriau pagalvojusi dar labiau suirzau, kad apskritai prisipirkau, nes siūlų Liukse penkios didelės ir dvi mažesnės dėžės,  ir dar keli maišeliai su visokiais galais ir nesąmonėm. Vilniuje, gi, irgi ne viena dėžė. Jau galėčiau apmegzti Visus ir dar sau liktų.

Tai ne tik nusprendžiau, kad šiais metais siūlų nebenoriu ir griežtai nebepirksiu, bet dar ir keliems draugams pasakiau, kad nenoriu, nereikia, nepirksiu, neleiskit.

Dabar kita istorija

Dar gerokai prieš Kalėdas viena iš mano dviejų Draugučių – Upsa – beveik konstatavo: tai Kūčios ir Kalėdos pas mus? Kaip kasmet? (Tas kasmet tai buvo pernai, vieną kartą per visą Kalėdų istoriją). Na bet aš jau turėjau bilietą į Vilnių, tai teko laužyti kasmetinę tradiciją ir nebūti pas juos. Bet užtat prisižadėjau aplankyti juos tik grįžusi iš Vilniaus.  O Draugutė džiaugsmingai tada dar man pasakė, kad eisim patikrinti vienos siūlų parduotuvės Kelne, aš ją palaikysiu už rankos ir ji pirmą kartą nusipirks Noro siūlų.

Istorijos susijungia

Taigi, penktadienį atvažiavau, o šeštadienį apie pietus išsikuitėm iš namų ir patraukėm į Kelno centrą. Centre Upsa iš renkinuko išsitraukė …kaip tas daiktas??? … na, tas kalbantis kompasas? Palydovinė įranga? Tai va išsitraukė tą Daiktą, įrašėm pardės adresą ir ėjom. Apėjom tris didelius ratus, ir vis kažkaip ne ten ir ne ten. Palydovas, manau, tyčiojosi ir bandė mums pasakyti, kad praradom valkiojimosi po miestus įgūdžius. Bet mes nepasidavėm ir šiaip ne taip susiradom, ko mums reikėjo.

Ir tada —- oViešpatėliau —– mane ištiko visiška krizė, kriziausia krizė. Aš, gi, negalvojau, kad ten bus TO, ko buvo. O buvo toj mažoj mažoj parduotuvėj fantastiškiausių dalykų. Tiesa, buvo ir visiškai nefantastiškų dalykų:// Tai yra, dvi labai plačios Bobos ant sofos ir vienas gerokai siauresnis Diedas ant taburetės. Visi trys labai kankindamiesi mezgė kojines, ypač kankinosi Diedas, dantis sukandęs. Ir visi trys buvo užsėdę visą parduotuvę, ir nebuvo galima prieiti prie daugybės siūlų, nes jie buvo kažkur už sofos sudėti, o sofa neprieinamai užsėsta*. Bet mes su Upsa nepasidavėm ir burbuliuodamos (ką-jie-namų-neturi-ką-jie-teliko-neturi-megztų-sau-prie-teliko) žiūrėjom viską, čiupinėjom, glostėm, šūkčiojom ir  dūsavom.  Labiausiai mane sužavėjo tie kitokie Noro siūlai – babinose. Kiek nori, tiek atvynioja. Spalvos buvo visai kitos, pavadinimai visai kiti, bet viskas taip pat nežmoniškai nežmoniškai gražu. Kiti mane visiškai parklupdę siūlai buvo Artyarns. Jėėėėzusmarja, kokie jie gražūs.

O dar kašmyras, o dar visokie švelniausi gryniausi šilkai. Nu įmantrybių įmantrybė. Jaučiausi patekusi nežinia kur.

Pamačiusi visą tą  Asortimentą pamiršau visus visus pažadus ir turimus siūlus, ir sužvėrėjusiomis akimis puoliau prie kažkokios Noro vilnos/šilko, dieviškai žalios spalvos. Paklausiau, kiek kainuos visa babina ir griežtai pasakiau, kad pirksiu. Upsa, šitiek vaikų kasdien augindama,  taip lengvai iš vėžių neišmušama.  Atspari ji, siūlai jai tiek galvos nesusuko, kad pamirštų mano pažadėlius. Ir ėmė man kelti ten scenas, kad nieeeko neleis pirkti. Aš visai sužvėrėjau ir pasakiau jai, kad dabar ji manęs nebesustabdys. Ji to mano žvėriškumo gal kiek pabūgo. Gi ji tiek vaikų augina, tai žino, kad žmonės kartais gali kristi ant žemės, spardytis ir rėkti reikalaudami. Nepatogu prieš žmones. O aš būčiau dariusi Bet Ką.

Mes ten kokią valandą prasitūsėm, aš susilaikiau nuo kašmyro, šilko, araukanijos vilnos, fantastiškai gražios mocheros ir dar balažinoko, bet nesusilaikiau nuo dviejų babinų Noro.   Bet nusileidau, kad iš antros man atvyniotų 300 gramų, nepirkau visos. Upsai išrinkom irgi dviejų rūšių Noro, bet po 100 g:/ Nežinau, kaip tie žmonės ten tais šimtgramiais moka pirkti:/

Na o tada acitiko baisiausias dienos įvykis. Kol man ten suko tuos 300 g, mes prie kasos čiupinėjom viską, kas tik buvo prie jos, o ten buvo visokių įmantrybių, ir viena iš tų įmantrybių (dar dabar oro pritrūksta prisiminus) buvo toks žvėriškai gražios spalvos Artyarns šilkas, apsuktas mochera. Nu nežmoniško nežmoniško grožio. Abi dūsavom, o aš dar kartu galvojau, kaip čia man tuos 25 gramus tos šilkmocherės nusipirkti Upsai infarkto neįvarius.  40 eurų tie 25 gramai kainavo, bet man neatrodė — ir dabar neatrodo — brangu, nu tokie gražūs siūlai, kad negalėjau suvokti pinigo vertės. Ir dabar negaliu. Bet Upsa buvo nepalenkiama. Ir kaip ji nusileido pamačiusi žvėriškumą mano akyse tik įėjus į pardę, taip man teko nusileisti matan žvėriškumą dabar jau jos akyse. Bet aš dar nepasidaviau. Nežinojau, kiek kainuos tie abeji perkami siūlai. Tai galvojau, jei kainuos iki kokių 110 eurų, tai aš klastingai paskutinę sekundę griebsiu tą šilkmocherę, grūsiu pardavėjai į rankas ir staigiai susakysiu, kad perku dar ir tuos 25 gramus. Bet pasirodė, kad mokėti reikia daugiau:/ Tai kažkaip susilaikiau. Nors dar biški inkščiau ir bandžiau sugraudinti Upsą. Padla nesusigraudino:/ Ir turėk, vadinasi, draugų.

Apsiprekinusios nusprendėm bent kiek pasikultūrinti ir nueiti bent iki Kelno katedros ir Starbuckso. Einam sau ir toliau žavimės parduotuve ir ypač tais paskutiniais 25 gramais. Baisiausiai susiiksaitinusi pasakoju kokie tie gramai gražūs, Upsa irgi užsidegusi man pritaria, tada stabteli ir sako: o-gal-grįžtam. Kaaaaaaip aš susijaudinau, vos nesusigraudinau, kad tokią nuostabią draugę turiu, kuri nepatingės dabar su manimi grįžti visą tą nueitą kelią, nors mirtinai nori kavos, ir pamirš mano kvailus pažadus, ir aš nusipirksiu tuos 25 gramus. ir kai aš visa susižavėjusi ir apsidžiaugusi pasisukau į ją, ji pasibaisėjo. Sako, negi tu tikrai patikėjai, kad grįšim??? Tai staigiai atšaukiau tas mintis apie jos nuostabumą:/ Biški pasijuokėm ir patraukėm į katedrą. Aij, katedra kaip katedra. Tada gavome Starbuckse kavos, susigrūdom į kampelį, bo žmonių milijonas, gėrėm kavas ir l. kokybiškai kalbėjomės apie Viską (daugiausia mezgimą). Ore pleveno neišskiriama draugystė, beeeeet su tam tikrom nuoskaudėlėm : )))

Tai va taip man buvo su tais garsiai pasakytais pažadais:/ Likau be tų 25 gramų:/ Jie buvo paskutiniai parduotuvėj. Dabar važiuosiu vėl atgal mažiausiai už trijų savaičių, tikėdamasi, kad tie 25 tos spalvos gramai manęs lauks. Ir jau kaip aš juos tada nusipirksiu : )))))

Ania, Draugute?

*Iš upsos pasakojimo Miadžikui: “bet, geriau pagalvojus tai karves tos bobos. gi mate, kad perkam ten babinom, ne shiaip zhioplinejam.  mes ten, zhinok, pashokedamos joms ish uzh galvu traukiojom tas babinas,- o joms nei motais,- stuksojo kaip kalnai, padlos:/ geriau pagalvojus, gal net dar buchiau tu siulu pirkus, jei ne tos karves://”

——————————————————————————-

http://www.maschenkunst.de/

Tie žali siūlai toliausiai fone (trečiam plane) ir antri žemesni, antram plane mano. Tie smaragdiniai aukšti ir tie pirmame plane – upsos. Tarp kitko, tie žemi siūlai yra visiškai vienodi, nors visai neatrodo.

Eisaku Noro Tussah Broad, spalva Nr. 7 (40 % šilkas, 40 % medvilnė, 20 % vilna) (žalsvi)

Eisaku Noro Flower Bed, spalva Nr. 1282 (35 % šilkas, 35 % kid mochera, 30 % vilna) (bordo, žalsvi ir kt.)

Eisaku Noro Flower Bed, spalva Nr. 1314 (35 % šilkas, 35 % kid mochera, 30 % vilna) (smaragdiniai,bordo ir kt.)

Advertisements

14 Comments

Filed under Linksmos istorijos, Siūlai

14 responses to “Naujųjų metų pažadai

  1. Pingback: Saikas | galtaupakeliui

  2. Aurelija

    Kaip gražiai atrodo tie spalvoti siūlai ant tokios gražios staltiesės. Labai graži nuotrauka. Čia pas uupsą?
    Ir šiaip labai gera paskaityti tokia smagiai parašytą istoriją. Jau buvau pasiilgus :)

    • Galtaupakeliui

      Aha, pas Upsą, ji ir fotkino :)
      ten ne staltiesė, ten vaikų žaislų dėžės dangtis :))

  3. Daniela siūlėsi kada atskristi su desantu “Artyarns” lagamine pas mus kokiai dienai, bet turiu paruošti tam dirvą…

  4. Sonata

    O aš kaip tik norėjau rašyti jau laiškelį ir klausti, kaip sekėsi Kiolne draugę už rankos laikyti ir koks grobis buvo kita ranka nukautas :))?
    Aš pirmą kartą kai buvau, tai nusipirkau storo Shinkiro ir plono Cachmere Flavor lygiai tos pačios spalvos, kaip nuotraukoj pirmam plane :)…

  5. upsa, susinervavus:

    nugerai, dabar jus man pasakykit, kas, turedamas bent lasheli sveiko proto gali pirkt mocheryte, kurios 100g kainuoja 160 eur???
    jau matai, turgaus ir univermago mocherytes nebetinka://

    P.S. just for a record: upsa pirko chielus 230g Noro ://

  6. kąąą tu, čia genijus E. Noro :)

    • ne, nu žodžiu, gerai, kad nepaklausiau, ar pati nesuverpei, pazoras…

      ale aš darau išvadą, kad pasižadėjimai pasižadėjimais, o reik į tokias vietas po vieną eit :D

      • Tai jaučiu suklaidino tos ‘babinos’, bent aš tokio Noro nebuvau mačiusi : ))
        Bet užtat man koks įvertinimas avansu, gal imsiu dabar įkvėpta ir pridažysiu šedevrų : ))

  7. Aina sau, čia gal kokie dažymo eksperimentai? … atrodo gundančiai

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s