Kelias

Šiandien pagaliau išnešiau butelius į stiklo konteinerį.

Žinaaau, žinaaau, jau aną sekmadienį ketinau. Bet..

Taip staigiai tada radau konteinerį, kad net neįdomu pasidarė. Taigi, panorėjau dar paeiti ir paieškoti ko nors. Ir radau puikų parką, labiau panašų į mišką. Takelis driekiasi palei upę arba upelį – 3 m pločio yra kas? upė? upelis? Iš kitos pusės nemažas skardis, tankiai apaugęs medžiais, o medžiai nežmoniškai auksiniai ir kitaip spalvoti.  ir taip 6 kilometrai. Tai tą sekmadienį ėjau ėjau kokį pusvalandį, bet tada pagalvojau, kad reikia grįžti, nes saulė tuoj nusileis ir namo nieks neįleis. Apsisukau grįžti, atspari visoms vilionėms sukti į šoną ir patikrinti, ką ten galima rasti. Bet vienam keliui neatsispyriau, bo jis suko labai viliojančiai tarp dviejų senų namelių, tai pagalvojau, aj biški paeisiu. Bet įsibėgėjau ir užkeliavau mišku į kalną, atsidūriau mieste ir visai nežinojau, kokiame, ar dar pačiame Liuksemburge, ar jau kokiame gretimame miestelyje:)) paėjau dar toliau, dar labiau ėmiau nebesusigaudyti, vėliau nuo kalno pamačiau kažkur žemai lyg savo gatvę, bet nusileidimo jokio jokio. Na, pagalvojau, reikia sukti atgal, grįžti visą tą  nueitą kelią (kokių 20 min.) ir eini namo žinomu keliu, nes gali sutemti. Grįžus pažiūrėjau guglo žemėlapyje – ten aiškiausiai buvo galima išeiti beveik ten, kur man reikėjo, tik reikėjo ilgiau paeiti gatve žemyn, iki pat jos galo.

O šiandien nieko labai neveikiau, ir diena apniukus, šilta – pats tas miškams. Vėl patraukiau į tą mišką ir nuėjau visus 6 km į vieną pusę ir 6 – atgal. Buvau labai laiminga, nes spalvos nuostabios, upelis gurguliuoja, paukščiai dar čiulba, oras gaivus, avių dvi bandas sutikau. O grįždama atgal sugalvojau, kad jeigu vėl suksiu ten, kur pasiklydau ir susirasiu kelią namo per ten, kur paklydau, tai gal kokį nors kitų klaidžiojimų (dvasinių, ypač) mazgelį atmegsiu. Labai aiškiai paketinau ir pasukau vėl į tą kelią tarp dviejų namelių. Atėjau iki vienos vietos, kurią dar aiškiai atsiminiau, o toliau jau ėjau iš naujo, nes jau neatsiminiau, kur ten aną sekmadienį klaidžiojau. Labai nesistengiau ką nors rasti, ėjau ir tiek. Vėl pamačiau apačioj tą gatvę, bet neišsigandau šį kartą ir negrįžau. Paėjau dar pirmyn kažkiek ir štai – tarp bruzgynų ir nelabai matomi iš šalies laiptai žemyn!! Jais nusileidau tiesiai tiesiai į savo gatvę. O ta gatvė, kurią mačiau nuo kalno, pasirodė besanti kita, ne mano.

Labai nudžiugau radus namus ir tą kokį nors mazgelį gal atmazgius, bet kartu ėmiau galvoti. Tai kiek buvo kartų, kai visokiuose ieškojimuose pasukau atgal pagalvojus, kad nežinau, kaip išeiti, tikrai nerasiu, tikrai saulė nusileis, tikrai saugiau ten, kur žinau, ir panašiai? Kiek kartų apsisukau ir  visą tą nueitą kelią ėjau atgal (o tam reikia laiko) iki man žinomos vietos ir gyvenau toliau taip pat, nenuėjus, kur norėjos, nesuradus, ko ieškojos? Tikiuosi nelabai daug :) Nors širdim jaučiu, kad buvo tų kartų, buvo :)

Advertisements

Leave a comment

Filed under Istorijos, Pagalvojau

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s