Larochette

Šeštadienis prasidėjo labai žvalinančiai. Besikuisdama ten apie dušą, kavą ir sumuštinius ėmiau girdėti iš lauko kažkokius maršus, bet tie maršai kažkur arčiau stoties skambėjo. Pagalvojau, kad šventė mieste. Bet kuo toliau kuičiausi, tuo arčiau maršai grojo, arčiau, arčiau ir visai prie pat! :) Išlindau pažiūrėti, ogi žiūriu, visas nedidelis orkestrėlis mano gatvelėj, kokiais dviem namais toliau.

Kol aš ten iksaitinausi, orkestrėlis ėmė judėti ir atėjo tiesiai po mano langais, ir kokias dvi minutes grojo kažkokį maršą:)))) o aš sėdėjau ant palangės ir buvau tokia laiminga, kad net apsiašarojau – iš to grožio, gėrio, netikėtumo :)

ir kaip mane tas orkestras išbudino, per dešimt minučių susiruošiau, per likusias penkias nuskubėjau į autobusų stotį ir spėjau į autobusą, vežantį į Diekirch per Larochette!

Valanda autobuse ir išlipu labai mažyčiame ir be galo gražiame miestelyje Liuksemburgo kunigaikštystės viduryje. Jame gyventoju – 1800.  Tim Skelton knygoje rašo, kad Larochette beveik nenukentėjo per karus. Ir tikrai, senų namų nemažai. Bet namai namais, pirmiausia dėmesį patraukia didžiulės pilies griuvėsiai kuo tikriausiai virš miesto iškilę.  Pilis ant kalno, prieš kopiant reikia pasistiprinti, tai buvo alus-maistas-kava-vanduo, tada kuprinė keliavo ant pečių, kamera ant kaklo ir aš patraukiau pilies šturmuoti:))

Žemėlapio neturėjau, bet kad ta pilis gal net iš gretimų miestelių matosi, kaip aukštai, nusprendžiau labai nesirūpinti ir tiesiog traukti pilies kryptimi link miestelio pakraščio, bet to pakraščio net nereikėjo pasiekti – labai greitai pamačiau nuorodą, kad reikia daryti 90 laipsnių kampo posūkį …

…ir kopti siauručiais tarp namų įsispraudusiais laipteliais. Laipteliai seni seni, numinti numinti, oras tiesiog pritvinkęs istorijos, ir man norisi kuo giliau ir lėčiau kvėpuoti, kad tik įkvėpčiau…bent kažkiek.

Nedaugžodžiaudama pasakysiu, kad pilis man pasirodė nuostabi, apėjau visus užkaborius, išžiūrėjau ekspozicijas, tada dar apsukau papildomą ratą apylinkėms apžiūrėti, tada gavau bilietų kioske prie įėjimo ledų ir šaltos kokakolos, tada pailsinau kojas po skėčiu prisėdus ir patraukiau žemyn :)

O paskui vėl aukštyn jau į kitą kalną, nužiūrėjau nuo pilies kalno, kad daugmaž kitoj gatvės pusėj turėtų būti koks nors keliukas į kitą kalną. Keliuką radau lengvai, bet buvo vietų, kur reikėjo sukaupoti visą drąsą ir nebijoti aukščio, statumo ir laiptų be turėklų:) bet užlipau, pastovėdama, padrebėdama, ir man buvo atlyginta už drąsą:)) Pilis atrodė dar gražiau :)

 

Tai va tokia paprasta , be nuotykių ir netgi nuobodžiai teisinga išvyka :))

Iš tiesų, man buvo velnioniškai gera ir smagu, tik dabar jau išsikvėpiau ir atrodo nebeturiu, ką pasakyti :)

Advertisements

5 Comments

Filed under Keliaujam?, Vaizdai

5 responses to “Larochette

  1. jurga

    aik tu sau, kokia pilis!.. ir su laiptukais, ir su siaurom gatvelėm, ir dar su rožėm!.. o riterių kaulai kokie ar nors šarvai ten niekur nesimėto? turbūt visai nebūčiau nustebus, jeigu nuotraukose kur nors ir vaiduoklio galva ar kitos kūno dalys kyšotų. visiškai autentiškai ir normaliai turėtų atrodyt :)
    blyn, gražuuuu….

    • Kaulų nemačiau, bet turbūt tik dėl to, kad tyčia neieškojau:))
      Vaiduokliams irgi iš anksto pasakiau, kad atsisakau juos matyt, nesubrendus aš dar jiems:))

  2. Aurelija

    Kokia graži ta Karalytė. O gal tiesiog tu moki gražiai pamatyti…

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s