Žygis pėsčiomis, su šiek tiek strioko

Šeštadienį linkpiet išsiruošiau pagaliau į žygį pėsčiomis. Iš žygių knygos išsiėmiau tris lapus, nebuvau tikra, iki kurios stoties sugebėsiu nuvažiuoti. Traukinys greičiausiai buvo į Lorentzweiler, tai ir pasirinkau maršrutą Lorentzweiler-Mersch, 13,6 km .  Tas žemėlapis tai tik žemėlapio parodija.  Pagal jį labai toli nenueisi:))

Išėjus kiek pasigailėjau, kad internete nepasižiūrėjau, kaip atrod tie maršruto ženklai. Šitame plane rašo, kad reikia orientuotis pagal geltoną trikampį, bet šalia geltono trikampio buvo ir mėlynas, o tas geltonas trikampis daugmaž pusiaukelėj dingo ir liko tik mėlynas.

Tame žygyje turėjau rasti “bizarre rockformations”, “chapel of Our Lady”, “mill ruins” ir “Bildvhen grotto and pieta statuette”.

Kelias prasidėjo vieškeliu šalia gražaus Alzette slėnio. Pirmi žingsniai, kojos neskauda, nelyja, netemsta – tik grožėkis ir grožėkis:)) aš, aišku, ir grožėjaus ir net biški padūsavau – kaaip gražu…Dievuliau…kaaaaaip gražu, kokia ramyybė…

(vėliau pratęsiu, šiandien Liuksemburge saulėta diena, reik eik laukan būtinai)

(na tai parėjau. bet prisipažinsiu – nebuvau išėjus. susiruošiau, susikroviau kuprinę, pažiūrėjau, kada traukinys iki artimos pilies likučių, užsimečiau kuprinę ant pečių, priėjau prie lauko durų – ir Kažkas man sako: nebėėėėk, sakau nebėėėėk. Sustojau, bet Kažkuo iki galo nepatikėjau. teko imtis monetos. kapeika – lieku namie, herbas – važiuoju. iškrito kapeika, kuprinė liko pūpsoti ant sofos, o aš ant lovos su knyga, iš kompo man skaitoma, ir, aišku, mezginuku. Ir kaip įkritau… Bet dar gerklę skauda, ir galvą, jaučiuosi nei sveika, nei serganti, bet turiu medaus, degtinės, žolių, lietuviškų mėtų – išgyvensiu:)) )

tęsinys

na tai keliauju aš tuo plentuku, grožiuosi slėniu – artimesniu ir visais tolesniais, plentukas vingiuoja – įtartinokai. dairausi to geltono trikampio, ir pamatau:)))) nu gerai, negalvokit, gana greitai susigaudžiau, kad čia ne Tas trikampis, čia tik kelio ženklas :))

žemėlapis rodo kažkokį nusukimą, bet tokį stataus kampo nusukimą. hmmmm..bet nusukti galima tik į tokį tamsų mišką, stipriai tamsų. bet toliau šviečiasi, tai pasuku, ir tada tikrai pamatau tuos mėlynus ir geltonus trikampius.

Tas miškas trumpas, ir greitai atsiduriu pievose/miškuose/laukuose – viskas viename. Baisiai gerai jaučiausi, nežinau, kiek metų nebuvau va taip, miške/pievoj/lauke. nebuvo ten itin gražu, bet aš grožėjaus išsišiepus iki ausų …..

……ir keliavau tokiu vingiuotu ir žemyn/aukštyn kreivuliuojančiu takeliu, visą laiką smirdančiu arklio mėšlu, bo vietom tikrai tais pyragaičiais kelias buvo nusėtas:)))  aij, bet kai žmogus pantenkintas, tai nė šūdas reikalo nepagadina.

Ilgokai ėjau, labai jau sklandžiai, sakyčiai, visur pakelėj aiškiai matėsi tie mėlyni trikampiai. BET staiga jie klastingai pasuko į tokius visiškus brūzgynus, gražiuoju ten nė už ką nebūčiau sukus. pasukau – ženklų reikia paisyti. Takelis vis siaurėjo ir aš jau buvau tokiam visiškam miške, o takelis matėsi tik intuityviai, nežiūrint į jį, o kai bandžiau įžiūrėti, tai atrodydavo, kad jo visai nesimato:)) taip keistai bevinguriuojant tarp krūmų – oooo—aaaa—prieš akis atsivėrė tie žadėtieji rockformations. Man patiko, mažumėlę pasiiksaitinau, pačiupinėjau, apžiūrėjau, pafotkinau, dar pačiupinėjau, dar pažiūrinėjau, o jau ir arčiau žemai esančių leistis panorau. bet pradėjus leistis kojos ėmė smigti į tuos senus lapus – nežinau, koks ten jų sluoksnis, turbūt miško niekas negrėbia rudenimis:)) o aš jums ne ekstremalaus sporto megėja, tai ir atsisakiau tos minties.

Po tų akmenų dar kiek paėjus pamačiau tolumoj kaimą, kuris buvo daugmaž pusiaukelė, prisėdus dviem minutėm ant suoliuko pažiūrėjau…

…kokio maistelio turiu kuprinėj, suvalgau bananus ir abrikosus ir patraukiu toliau. Tarp kitko, vandenį palikau virtuvėj ant palangės, maniau nusipirksiu pakeliui, bet klydau – nebuvo nė vienos parduotuvės ar bent kokio kiosko, ar bent tos stebuklingos spintos su šalta kokakola. bet tuo metu vanduo nebuvo bėda, jo prireikė gerooookai geroookai vėliau:))

kaime apžiūriu tą chapel, kaimą kertu, už kaimo lipu į kalną.

darosi vis karščiau, o ir pasirodo, kad tas kalnas, tai dar tik kalnelis. instrukcijos man sako, kad užlipus į kalną gausiu kopti į kalvas, o tada jau ir tas Merschas, tik laukus dar reikės pereiti. Man jau ir nelabai įdomu, jau kelias į pabaigą. Bet tos kalvos – eeee…man jos tikri kalnai pasirodo:)))) užlipu jau perkaitus ir pakrikusiu kvėpavimu:)) ir kažkaip va tuo metu aš visai pamirštu, kad reikia žiūrėti tuos trikampius, kad dar kažkokius du Daiktus turiu pamatyti, pamatau kukurūzų laukus ir patraukiu per juos  į Merschą.

Labai tingiu toliau plėstis, bet po kokios pusantros valandos kelio per tuos kukurūzų laukus atsiduriu kaime, kuris visai visai ne toj pusėj, kurioj turėtų būti Merschas – kažkuriuo metu, užlipus į tas kalvas, pasukau ne ton pusėn. kaime randu stotelę, matau, kad už pusvalandžio bus autobusas Merschan,  galėčiau laukti – bet taip smalsu, kurioj ten vietoj suklydau, kad aš, durnė, patraukiu atgal per tuos laukus. Po kokios valandos prieš mane atsiveria iš kažkur kokie keturi keliai/takai ir aš nebežinau, kuriuo man eiti, nebežinau net iš kur atėjau. Bet taip nežinau, kad nėra net prasmės bandyt susigaudyti. Imu belekurį taką ir tikiuosiu, kad tuoj tuoj išlįsiu ten, kur daug žmonių, traukinių ar bent autobusų. einu einu, kojos pavargo, batai nepatogūs, ėmė stipriai niauktis, dangūs atrodo nakčiai ėmė ruoštis – oj fuck fuck – galvoju aš – oj fuck fuck. nu bet ką, laukuose gi nemiegosiu, jau vien dėl to, kad ryte 7 val. turiu sėdėti traukiny. einu. einu. einu :))

padlos kukurūzai dvigubai už mane didesni, šnara, nieko gero nežada, jau beveik matau kaip iš jų išlenda koks išprotėjęs maniakas džinsiniu tepaluotu kombinezonu arba koks žirkliarankis.  aš einu einu einu einu… baisu man nebuvo, bet ir juokinga nebuvo. o jei jau man nejuokinga kokia mano kliurka, tai jau porimtis reikalas:)) kažkuriuo metu tas vieškelis per kukurūzus baigėsi ir įsukau į platesnį vieškelį su balta juosta per vidurį.

(va čia fotikas jau keliavo į kurpinę, nes jau neliko jėgų dar ir jį nešti ant kaklo:))) poor me)

apsidžiaugiau, nes pagalvojau, kad anksčiau ar vėliau tuo keliu kas nors pravažiuos. va taip besidrąsindama priėjau sankryžą ir pagaliau, po kokių trijų valandų ėjimo pamačiau pirmuosius ženklus su kaimų pavadinimais. bet mano sušiktoje žemėlapio parodijoje tų kaimų nebuvo, tai aš nei nežinojau kurį rinktis, jie buvo keturi ir visi į skirtingas puses. bet besukdama galvą kiek toliau pamačiau du žmones su sugedusiu keturračiu daiktu. jie patarė man rinktis kaimą iš B raidės už 4 km. Tie keturi km plentu tarp eglių man buvo visa amžinybė, pėdas jau kuo rimčiausiai skaudėjo nuo tų asfaltų, ir tas kaimas nė kiek nedžiugino, bo aš tai nežinojau, ar jame tikrai bus stotelė, o jei bus – ar važiuos dar koks autobusas. šiaip ne taip priėjau aš tą vienos gatvės kaimą. keista, kad visa gatvė apstatyta visai naujais namais, bet tarp namų stūkso nežinau kiek šimtų metų senumo labai graži bažnyčia. ha – o tada staiga pamatau ant stulpų tuos mėlynus ženklus, ir pagalvoju, nu gerai, aš vis dar Liuksemburgo šaly ir vis tiek kažkur nueisiu jei nerasiu stotelės…kaip nors nueisiu…nu nueisiu:))) bet gatvės gale radau stotelę ir kažkokį grafiką, kuris man sakė, kad už 40 min. bus autobusas į tą kaimą, iš kurio pradėjau žygį, o už 15 min. – į kažkokį nežinomą kaimą iš E raidės. į jokius kitus kaimus ar miestus niekas iš ten daugiau nevežė. Tam autobusui pasirodžiaus, pripuoliau prie vairuotojo ir ėmiau reikalauti Liuksemburgo miesto. vairuotojas mokėjo angliškai ir man pažadėjo autobusą į Liuksemburgo miestą tame kaime E. Iki kaimo E važiavom 5 minutes, tada mielaširdingas vairuotojas, kuriam iš dėkingumo norėjau pabučiuoti ranką, išlapino mane prie seno iš akmenų sulipdyto namo kampo ir  liepė prie to kampo laukti kito autobuso. Nebuvo nė jokio ženklo, kad ten galėtų būti autobusų sustojimo vieta ar kad apskritai ta siaura gatvele gali važiuoti autobusas…BEEET..maždaug už 5 min. pamačiau didžiulį EUROBUS numeris šimtaskaželintas su užrašu LUXEMBOURG. jėzusmarja, kaip aš prie jo puoliau, kaip vos neapsikabinau jo vairuotojo iš dėkingumo. Bet paskutinę sekundę susitvardžiau, sukrapščiau eurąpiam bilietukui, palaimingai sukritau į kėdę ir autobusui pajudėjus pagalvojau – nu bet geros dienos būta:))) o už lango jau stipriai lijo.

Išmoktos pamokos:

1. nusipirkti smulkų Liukso žemėlapį

2. nežioplinėti!!!

3. žiūrėti ženklų, visada ir visur žiūrėti ženklų :)) ŽIIIAANKLŲ SAKAU ŽIŪRĖTI.

tai va taip ten buvo. bet dabar aš ketinu nuvažiuoti iki to pusiaukelės kaimo, vėl užlipti į tas kalbas ir pažiūrėti, kur trn iš tikrųjų reikėjo eiti, ir tuos dar du instrukcijoje pažadėtus Daiktus rasti. Gal šį savaitgalį, jei neįsisirgsiu?

Atia atia – dešra bate (kaip sako Bertas iš Dienoraščio) :)

Advertisements

3 Comments

Filed under Uncategorized

3 responses to “Žygis pėsčiomis, su šiek tiek strioko

  1. :)))))
    nugi ačiū už šitą bambonkę :))
    mmm, kaip gardu

    rimtai

  2. užskaudo gerklę, bet taip iki smegenų, tai inkščiu, zyziu ir kitaip negaluoju:))
    be to, įkritau į knygą, ir dar į vieną mezginį, bet jau tuoj pareisiu.

  3. upsa

    tai pareik jau ish to lauko pagaliau://

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s