Kaip aš bandžiau negerti…

Žinia, kad atsikrausčius į naują vietą reikia įsikurti. Man kažko kirbėjo mintis, kad tam išsinuomotam furnišuotam (su baldais) bute patalų nebus, taigi vieną penktadienio vakarą pasikonsultavau su guglu, kur artimiausia ikėja ir kaip jon nuvažiuoti, ir šeštadienio rytą išsiruošiau. Ta ikėja Belgijoj, bet visai pasieny. Nuvažiuoti galima traukiniu iki Arlono, o iš Arlono autobusu per gražius kaimukus iki Ikėjos. Tik bėda, kad autobusas tik du kartus per dieną važiuoja, ar vieną – neprisimenu. Tik žinau, kad vienas autobusas iš Arlono tikrai išvažiuoja apie pusę dviejų, o nuo Ikėjos – kažkiek po penkių. Aišku, aš tuo visai nepatikėjau, pagalvojau – nesąmonė, bus daug tų autobusų. Nebuvo. Bet renkinuke turėjau mezginuką. Atsisėdau stotelėj ir mezgiau sau pusantros valandos.

Ikėjoj greitai apsisukau, radau patalų, nusipirkau jų, dar nusipirkau Ikėjos tašę, viską susipakavau, susimokėjau, atėjau stotelėn ir vėl sau taikiai mezgiau iki autobuso.  Graži, beveik idiliška istorija.

Bet didelės idilės pas mane nebūna:))) važiuoju sau autobusu ir galvoju…ahaaaa…iki traukinio dar bus keturiasdešimt kokių minučių, teks laukti. Nu bet stebuklų stebuklai – išlipu iš autobuso ir savo akimis netikiu: kažkelintam kely stovi traukinys į Brussels Midi. Haaaa – galvoju, vėlavo traukinys ir aš į jį spėju…nu ir su visa ta ikėjos taše aš į kojas, žemyn laiptais, tolyn koridorium, aukštyn laiptais link reikiamo kelio…bėgte iki artimiausio vagono, ir staiga kaip trenkia man galvon mintis – durne, gi tu Liuksemburge gyveni, ne Briusely. Aha, tikrai Liuksemburge, atsakau tai minčiai. Staigiai minu stabdį, sustoju, apsimetu, kad aš čia tik šiaip pasivaikštinėjau bėgte, pasitampau oriai sijoną ir traukiu laukiamajan megzt – iki traukinio į Liuksemburgą.

Traukinys atvažiuoja, aš sulipu, po pusvalandžio jau Liuksemburge, kuris jau tą trečią gyvenimo dieną (aš vis dar gyvenau viešbuty) man buvo tapęs namais, kuriuose aš puikiai jaučiaus. Ok, išlipu sau, kokia tai palaiminga šypsenėlė veide, ant rankos elegantiškai užkabinta ikėjos tašė su kaldromis ir kitu miegamojo stuff…mergina oriai žingsniuoja ir galvoja….oooo…dar dirbs parduotuvė, nusipirksiu vyno..kaip faina, išgersiu vakare vyno …ir tada kaip trenkia man galvon mintis – nu kokio vyno, nieko čia nereikia gerti, kam tas vynas, blaivumas – dorybė. Ir su ta dorybe KAIP MAN KRYPTELĖJO KOJA ties čiurna, kaip aš skridau per pusę perono, kaip į šonus skrido mano renkinukas ir ikėjos tašė su visomis kaldromis, kaip man suskaudėjo, kaip puolė prie manęs žmonės šaukdami ça va?? ça va???…. nu koks sava, kai aš guliu išsitėškus ir man žvėriškai skauda ir jau galvoju, kaip negaliu pirmom dienom ateiti į darbą, nes koją nusilaužiau – nu labiau nevykėliška būtų dar kartu nosį susikruvint..daugiau jau nieko:))) tai aš rūpestingiems žmonėms iškošiu per dantis tą savasava ir mintyse pridedu lietuviškai, kad žvėriškai skauda..šiaip netaip atsikeliu, kažkokia mergina man įteikia mano ištaškytus į šalis nešulius, aš vėl apsitampau oriai sijoną ir tiesiu taikymu nueinu pirkti vyno. Nes ta mintis apie blaivybėsdorybę, stebint ženklus, nebuvo gera.

Istorija nesibaigė labai blogai, nes koja net beveik nepamėlynavo, tik kiek tinstelėjo, aš oriai nukakau į darbą pirmomis dienomis, su abiem kojom ir nesukruvinta nosim:)))

Sakau jums, reikia gyvenime stebėti ženklus.

Advertisements

1 Comment

Filed under Uncategorized

One response to “Kaip aš bandžiau negerti…

  1. oi nigaliū :D nu kaip tau ačiū už tokias istorijas :) pasiilgau jau, ir Ugnius matyt jau pasiilgo, nes jau apie tave kalba

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s