Laukiu dviejų viešnių, tai Apsitvarkau šen bei ten. Ir taip beapsitvarkydama priėjau prie tokios koridoriaus spintos. Tas koridorius būna uždarytas ir aš ten būnu tik kol nusiaunu batus įėjus, ir kai pro jį į tūliką einu. Tai, žodž, jis su visa ta spinta, kurioj po sukabintais paltais priversta batų, keli renkinukai, batų dėžių ir kitokių tariamai reikalingų daiktų, nesvarbus ir nestrateginis objektas. Tai ir dėmesio nedaug sulaukia. Tie batai ten susiverčia visaip, išvirsta net pro tas spintos duris, ir kitaip netvarkingai būna.

Šian pagalvojau – nu tai gražiai sustatysiu tuos batus ir gal išmesiu ten tas dežes ir kažkokius maišelius ir dar kažką. Besikrapštant, žiūriu-gi, pačiam toliausiam kampe Mezgimo zonos firminis maišelis. Nieko tokio, jų daug namie. Beeet…jis visas kaip kokios pelės sukapotas. Dar iškart nesusivokiau, bet kai susivokiau, kaip mečiau atgal tą maišelį, kaip grūdau visus tuos batus atgal, kaip užrėmiau duris….pelių ir kitų gyvių aš bijau LABAI. Nu ir sėdžiu užsidarius kambario duris, į tūliką net bijodama pro tą pelių spintą eiti, nes aiškiausiai matau, kaip ta pelė jau ten ir šeimos užsivedus.

Bet gerai, kad ta racionalioji mano pusė man staiga sako: acipeikėk, taigi batai tai neapgraužti. Ko ta pelė maišelį grauš, o batų – ne.

Aišku, bailioji mano pusė jau turi atsakymą: aha aha…to maišelio piešinio dažai gali būti skanūs, todėl jį ir graužia, o batų ne.

Bet abejonių grūdas jau buvo pasėtas ir aš ėmiausi veiksmų – parašiau Sonatai. Man kilo tokia utopinė mintis, kad tas maišelis tamsoj yra (nuo žodžio irti), nors pati tuo netikėjau.

va ką ji atrašė:

Chi chi chi ))) 
Ant dugno yra pranešimas, jog vėliausiai po 2 metų šiam maišeliui bus amen, bet užrašas mažas, žydras ir ant pačio dugno. Gamintojai manęs klausė, ar nenoriu, kad visi klientai žinotų(=matytų), jog tai ekologiškas maišelis, bet aš nenorėjau gadint bendro vaizdo dar papildomais užrašais, liko ant dugno, galvojau, užteks, kas norės, pamatys. 
Vilniuje ši problema jau išspręsta, visi žino, kad pelės ne prie ko. [viena klientė]* priima tai kaip lemties ženklą, kai nusiperka siūlus ir metus jų neliečia, viskas ima rankose byrėti, trūnyti… tinginiams ateina apokalipsė vienžo…

Aij, bet batus iš naujo tvarkyti aš jau tingiu. Palauks iki kitų svečių:)))

*nenoriu konfidencialios informacijos skelbti:))) bet Redakcijai vardas žinomas.

Čia aš apie tai, kad prieš kelis savaitgalius, gal priešpaskutinį balandžio savaitgalį, oficialaus vizito pas mane atvyko Upsa. Iš tikrųjų tai nelabai tikėjau, kad tikrai atvyks, galvojau, paskutinę minutę gali kas nors atsitikti, ir ėmiau džiaugtis tik tada, kai jos traukinys pajudėjo iš stoties. Staigiai tada nubėgau į parduotuvę, nupirkau du bukietus tulpių neplautoms grindims užmaskuoti. Suveikė, jei ką. Tulpes sumerkiau, nubėgau į stotį, susiradau į kurį kelią atvyksta Tas Traukinys ir laukiu. Traukinys atvyksta, aš stoviu strategiškai prieš pat tą vagoną, kuriuo atvyko Draugutė, iškart kokybiškai per langus susimojuojame, tada jau perone gerokai pasiglėbesčiuojame. Tada aš jau apie turistinę programą galvodama sakau – atu sunkiai neši ar ne. Draugutės veidą staiga  sukausto siaubas, iš delikačių Dviejų Vaikų Motinos lūpų išsiverčia necenzūrinis žodis ir ji puola atgal į traukinį. Aš vos neapsimyžu iš juoko perone, ir dar paskui kurį laiką. Pasirodo, ji išlipo kaip kokia damutė tik su renkinuku, o kuprinės nė nepasivargino pasiimti:))) Tai buvo faina, kaip visi bendri mūsų keliavimai, ir šitas prasidėjo nuo juoko priepuolio.

Vakare tiesiai iš traukinio iki sutemų apibėgom Miestą ir nuėjom miegoti padoriai anksti – vidurnaktį. Ryte atsikėlėm, į stotį, papirkom pusrytėlį į traukinį ir patraukėm į beveik gražiausią Liuksemburgo kaimą - Esch-sur-Sûre. Mano mamai tas kaimas buvo bene gražiausias visos kelionės objektas (mes net Paryžiuje buvome, mind you). Tai draugutei pasakau, kad ten bus gražu ir kad lipsim į kalną, prieš tai gaus kavos kalno papėdėj. Išlipam iš autiko (važiavom traukiniu ir paskui autiku), aš jau laukiu, kada ji iš grožio nualps, o ji, dar tik vieną koją iš autobuso iškėlusi pareiškia prieštaravimo nepriimančiu balsu: į-kalną-aš-nelipsiu. Paskui kiek švelnesniu balsu papildo: jei nori, tu lipk, aš papėdėj gersiu kavą ir tavęs lauksiu.

Norėtum, sakau:))) žodž, aš jaučiuosi ekskursijos vadovu ir į kalbas nesileidžiu. Apsipratimui biški pavedžioju ją tomis visomis trimis gatvelėmis (l. gražios, jei ką), ir leidžiu rinktis – kava prieš kalną ar po:))) pasirenkam kavą po kalno ir sau kaip kalnų ožkelės viens du ir jau ant kalno, nedidelis ten tas kalnas. Užlipti buvo verta, bo paskui paėjom tolyn ten ant kalno ir radom nuostabų vaizdelį, su maža bažnyčia (agal ten didelė koplyčia?) vidury laukų, o laukuose arkliai ganosi. Link bažnyčios veda toks platus senais medžiais apaugęs takas, saulė šviečia, laikas, atrodo, kažkelintam šimtmety sustojo. Nu grožis man nesvietiškas. Paskui pasirodo, už tos mažos bažnyčios ar didelės koplyčios dar yra kaimo kapeliai. ir ant kalnelio suoliukas su vaizdu tiesiai į tą šventorių su kapeliais. Nu tikrai, sustojęs laikas, ir kaip pasiutę čiulbantys paukščiai. Kur nori, ten ir dėkis iš gražumo ir laimingumo.

Paskui nusileidusios per kitą pusę radom sumedėjusią rūtą (tą kaimišką augalą). Upsa moteris praktiška ir gyvenimo mačiusi, iškart parovė man daigų, nusprendusi, kad būtinai turiu turėti rūtų darželį, maža kada dar prireiks:)))) Tas rūtas sukišom į mineralinio buteliuką, kuriame dar buvo vandens, užsukome ir aš jas parsitransportavau namo šaknijimui. Reikės pažiūrėti, kokia ten padėtis.

Na o vakare atseit kitokia pažintinė ekskursijos dalis. Pažintis su mano siūlais. Bet ir vėl, kai praktiška moteris prie jų pripuolė, iškart mane aprėkė, kad viskas belekaip sudėta ir man taip kokybiškai viską išrūšiavo – noriukas prie noriuko, šilkelis prie šilkelio, grubi vilna prie grubios vilnos, šūdai prie šūdų, kojinių siūlai prie kojinių siūlų, dropsai prie dropsų ir taip visas dešimt dėžių sutvarkė. Aš ekstazėj buvau ir tebesu nuo tokio išrūšiavimo, man pačiai tai buvo misija neįmanoma.

Na o trečią dieną po pusrytėlio portugalų bulkinėj, kur krosanai buvo paprasto nepagerinto batono skonio, gavom l. gerą dar vieną ekskursijų vadovą, nuvedusį mus į puikų muziejų ir greitai aprodžiusį užkampius su miesto panoramomis, kurių aš pati dar nė nežinojau. Tada dar aplankėme kelis žydinčius medžius, ir tada jau buvo traukinys Upsai namo

Tai va toks buvo puikus ir per greitai pasibaigęs linksmas savaitgalis.

susitarėm, kad, nebeprisimenu dėl ko, iš Upsos neimsiu tų dvidešimtiems eurų mokesčio už rašinėlį, jei ji norės šitą mano rašinėlį papildyti. Nu bet niekaip neprisimenu, kodėl pažadėjau jai, kad neimsiu to mokesčio. Dabar tas mokestis praverstu, kai reikia dėl tų fotkių išsikaštuoti:/

(fotkiu nebus, bo dar neišsipirkau vietos) :/

(ha, iš fotobaketo leidžia kelti fotkes, tik kokybę jis labai sumažina) :/ (oj, jis nežmoniškai subaisina fotkes:/, negaliu tokių dėti)

Pokalbis prieš kažkiek mėnesių:

- Kaip tas Saar-kažkoks miestas, kuriame aš siūlus perku?

- Sarburgas?

- A, jo, turbūt.

Pokalbis prieš kažkiek mažiau mėnesių:

- Siūlus, žinok, aš perku Sarbriukene..

- Jo? Ne Sarburge?

- Man rodos, Sarbriukene..

- O ten krioklys vidury miesto yra?

- Nežinau, neprisimenu. Lyg nebuvo…bet nežinau.

- Įpuolei į tą siūlų pardę ir nieko nebematei.

- Bet gal būčiau mačius, paskui-gi išpuoliau…gal vistik Sarbriukene.

hehe..jo, paskui jau garantuotai žinojau, kad tikrai ne Sarburge, bet vis planavau ir į jį nuvažiuoti. Bet kartais tie maži miesteliukščiai mane taip nervina, kad aš juos demonstratyviai ignoruoju. Bet kartais man jie patinka.

Tas Sarburgo krioklys vidury miesto interneto fotkėse man įspūdingas neatrodė. Daugmaž trys akmenys ir biški vandens. Bet kai pamačiau gyvai, tai oho, buvo įspūdingoka. Tas krioklys toks nemenkas, ir garsiai garsiai šniokščiantis, ir akmenys ten ne trys, o visas geras skardis.  Bet labai nefotogeniškas ir fotkėse atrodo kaip trys akmenys, tai nerodysiu:)))

Bet parodysiu kaip kopiau į vynuogynus, lab geras pasivaikščiojimas.

Užkopusi pėsčiomis į visą tą kalną, į pačią jo viršūnę, susivokiau, kad kitu šlaitu galima leistis tais ant lyno pakabintais vežimaičiais. O, pagalvojau, puiku, – nusipirksiu vandens, atsigaivinsiu ir tada kaip Suaugusi-Rimta-Gyvenimo-Mačiusi-Moteris nusileisiu vienu tų vežimaičių.  Ir ta mano aukščio baimė man atrodė ponų išmislas pramanas, net tada, kai stovėjau eilėje prie vežimaičio. O kai man atėjo eilė, kažkas atsitiko, kojos įsirėžė į žemę ir kūnas griežtai atsisakė žengti link vežimaičio. Na ką padarysi. Pabrukus uodegą apsisukau ir ėmiau savo kojelėmis leistis žemyn. Biški palipusi žemyn žiūriu su pavydu į vežimaičius…visi jais važiuoja, nieks nebijo, net vaikai, o aš bijau. NIFIGA tariu ryžtingai ir pasuku atgal.  Eilės dabar jau nebebuvo, tai žetonus renkantis diedukas man net neleido pagalvoti, sako, aik, ko gi stovi .. ir jau tik jaučiu kaip tas vežimaitis man trinkteli į užpakalį (jie ten varo nesustodami), užpakalis paklusniai sėdasi, o aš noriu rėkti – nuuupririškit mane, iškrisiu:))) bet diedukas gražiuoju ten man tokį kažkokį aptvarėlį nuleidžia ir jau po kojomis nebejaučiu žemės.

Spėkit mano pirmas mintis.. prizo už atspėjimą nebus:))) Tos mintys buvo: idiote-tu-nelaiminga-eiktu-šikti-aaaa-paimkit-mane-iš-čia-ojėzusmaryja-faaak-durnė-ofaaaak. nu bet kartu taip juokinga buvo, gal kiek ir isteriškai. Žiūrėjau į dangų ir tada beveik nebuvo baisu, bet vos pažiūrėdavau žemyn ir pagalvodavau, kad jei paleisiu kojas nuo tos kojų lazdelės, tai pyst ir išslysiu iš to aptvaro ir išsitėkšiu į tuos vynuogynus visiems laikams, tai toks siaubas apimdavo. O dar siaubas apimdavo, kai pamatydavau kitus keleivius, prasilenkiančiuose į viršų kylančiuose vežimaičiuose, ir tie žmonės, ypač vaikai, visai nesusirūpinę mosikuodavo kojomis ir visai nelaikė kojų ant to kojų lazdelių. Kokių dešimt minučių košmarų, bet išlipusi tai savimi didžiavausi, tik daugiau viena į tokius reikalus nesileisiu, nafik. Naaa, nebent labai pavargusi būčiau pati lipti žemyn:))

(viskas, išnaudojau viską fotkėms wordpresse man skirtą vietą)

Pirmiausia, apseliučei susižavėjau estiškos vilnos lace (labai labai plonytis siūlas) variantu. Kitų dar neišbandžiau, bet tas lace siūlas man siaubiai patinka, daiktas liečiant ir dėvint kažkuo panašus į numegztą iš Noro Kureyon Sock siūlo.

Antra, reikia būtinai nepamiršti, kad ryt ne darbo diena, būtų labai kvaila be reikalo anksti atsikelti.

Dabar istorija.

Su sąlyga, kad…..aš mokausi neišlaidauti be reikalo, labai apsunko gyvenimas – tenka labai kontroliuotis. Tai kai prieš Velykas užsukau į Mezgimo zoną ir nusipirkau tik biški biški siūlų, tai Sonata, jaučiu susigraudinus dėl tokio mano puolimo į kraštutinumą ir tokio Susikontroliavimo, padovanojo man nuostabiausių spalvų plonytės estiškos vilnos sruogą, sako – tau labai tiks prie akių:))) Tai aš nieko nelaukdama paknisau namus Vilniuje, radau vienintelės skaros aprašymą ir tą patį vakarą ėmiau megzti, paskui dar kelios eilės prie Velykų stalo (nieko nieko, siūlai prie kiaušų spalvomis derėjo), paskui gal lėktuve (o gal ir ne), paskui tikrai traukinyje, paskui užvakar autobuse, ir voila – Velykų bobutės skara. Ji milžiniška, jei ką, ir siūlų dar liko. Pats siūlas ir jo spalvos tokie gražūs, kad ten galėjo ir jokio rašto nebūti.

Carinos Spencer modelis Faraway, So Close

labai bloga nuotrauka gavos, tai aš ją paskui dar papimpinau spec efektais picasoj:)) (man rodos teks samdyti Fotografą, labai jau sunku pačiai fotkintis) :/

…ir nerožės kamelijos…

…ir vyšnios migdolai…

… ir geltonos magnolijos..

…ir tulpės..

..ir kažkas susituokė

Visa laimė, kad kartais pavyksta įžiūrėti kokią smulkmeną, turbūt visai nesvarbią, ir gyvenimo visai nekeičiančią, bet pašiurkštintą širdį sušvelninančią. O smulkmena prie smulkmenos – širdis jau ir juokiasi

Taigi, kovo 27 dienos rytą keliaujant į darbą akis užkliuvo už va tokio šniūrelio.

Aišku, kad jis mane sudomino, ir net nufotografavau iš kelių pusių. Pabandžiau sugalvoti, ką reiškia. Sugalvojau, kad du įsimylėję paaugliai ją užrišo tikėdami mylėti viens kitą iki gyvenimo galo (pieva pavakary būna pilna paauglių)

O šiandien ryte ėjau jau visai kitu keliu, ir šiandien jau balandžio 13 d. Ir vėl pamačiau tą šniūrelį!!

Vieną kartą ką nors pamačiusi istoriją galiu ir pati sugalvoti, bet kai dar kartą tą patį pamatau, apima toks smalsumas, ir tada labai norisi sužinoti Tikrą Istoriją. O daugiausia Tikrų Istorijų žino, man regis, Guglas )

Ir aišku, papasakoja negailėdamas.

Pasirodo, čia bulgariška ir rumuniška tradicija. Kovo 1 dieną rumunai ir bulgarai vieni kitiems dovanoja tas baltraudones juosteles arba kokį kitą surankdarbiautą baltraudonį daiktą. Rumunijoj jos vadinamos martisor, Bulgarijoj –  martenitsa. Iš to rasto straipsnelio atrodo, kad tradicija labai populiari O rumunų ir bulgarų čia tikrai ne vienas ir ne du.

Taigi, dar vienas pavasario pasveikinimas.

O čia jau pavakary, pakeliui iš darbo, rūko nebebuvo

Jį atpažinsi ne iš miesto bažnyčių,

Ne iš sekmadienių temstančių gruodžio.

Gal tik kokį kartą tarpuvartėj ryto

Jūs prasilenksit, tik tu to nežinosi,

Kaip niekada nežinai, kas už sienos,

Ką šnabžda, sapnuoja, dėl ko nerimauja,

Girdi tik žingsnius. Praeinančios dienos

Palieka tik ilgesio pelenus. Kelią.

Laimėjusių kelias driekias į tolius.

Pralaiminčių takas – aukštyn.

Antanas Šimkus

Iš knygos “Sezonas baigtas”